ŽODIS tarp mūsų

Kodėl Gerasis turėjo kentėti?

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2006
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 2

Kas sieja Jobą (plg. Job 42, 5), Paulių (plg. Apd 9, 5), Kornelijų (plg. Apd 10, 44), Lidiją (plg. Apd 16, 14) ir aklą gimusį žmogų (plg. Jn 9, 25)? Tai, kad Dievas atvėrė jiems akis: visiems dvasine, o kai kuriems ir fizine prasme.

Gavėnią Dievas kviečia mus skirti daugiau pastangų ir energijos gyvenimui su Jėzumi. Tai laikas šauktis Jėzaus ir prašyti Jo: „Viešpatie, atverk mano akis, kad aiškiau išvysčiau Tavąjį grožį!“

Kadangi neturime tokios pranašystės dovanos kaip Antrasis Izaijas, mumyse gyvenanti Šventoji Dvasia nori atverti mūsų akis Dievo meilei. Mes vis dar galime ateiti, „pamatyti“ Jėzų ir auginti bendrystę su Juo. Tad, žvelgdami į ketvirtąją Kenčiančiojo Tarno giesmę, prašykime Šventosios Dvasios atverti mūsų akis. Kreipkime žvilgsnį į Jėzų, kuris „vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“ už mus visus (Žyd 12, 2).

Šiame straipsnyje mes ypač kreipsime dėmesį į pirmąsias tris šios giesmės eilutes (plg. Iz 52, 13–15). Šie keli žodžiai duoda toną ir nurodo, kas šioje giesmėje toliau vyks. Tryliktoje eilutėje kalbama apie tarno ateities triumfą; keturioliktoje pasakojama apie dabartinius tarno kentėjimus, o penkioliktoje – apie jo klusnumo ir atsidavimo vaisius. Turėdami galvoje šias tris temas, pažvelkime, kaip šio tarno kentėjimai susiję su Jėzumi ir kaip jie mus moko gyventi tikėjimu.

Triumfas (Iz 52, 13)

Giesmė prasideda žodžiais, kad Kenčiantysis Tarnas įvykdys savo misi-ją. Nors ir labai užgautas bei įskaudintas, Jis padarys tai, ką buvo numatęs. Dėl šios sėkmės Jis bus išaukštintas aukščiau visų ir visko pasaulyje.

Pirmieji giesmės žodžiai išryškina svarbiausią dalyką. Jie padeda pakelti fizines bei emocines kančias, kurias patiriame savo gyvenime. Žinojimas nuo pat pradžių, kad tarnas tikrai pasieks pergalę, stiprina mus ir teikia paguodos, kad tunelio gale sušvis šviesa.

Tai tinka ir galvojant apie Jėzų. Jis, kaip ir Kenčiantysis Tarnas, „klestės“. Jis taip pat bus išaukštintas. Jo žiauri mirtis nepadės paskutinio taško! Jis nugalės nuodėmę ir mirtį, ir sės Tėvo dešinėje.

Mąstymas. Labai svarbu tikėti, kad Jėzus pasiekė šią pergalę. Ką darytume be šio tikėjimo? Be jo būtume vieni šiame pasaulyje, neturėtume mus drąsinančio bei nurodančio kryptį ir tikslą prisikėlimo pažado.

Šią gavėnią melsdamiesi įsivaizduokite Jėzų, sėdintį Dievo dešinėje. Žvelkite, kaip visi danguje Jį garbina ir gieda Jam šlovės giesmes dėl Jo pergalės. Angelams giedant: „Šventas, šventas, šventas Viešpats“ ir „Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas“ (Apr 4, 8; 5, 12), įsivaizduokite ir save prie jų prisidedančius. Atsiduokite šiam dangiškajam garbinimui. Angelų džiūgavimas tepripildo jūsų širdis meilės ir dėkingumo Jėzui.

Jėzaus pergalė turi didžiulės reikšmės mums. Dabar jau galime gyventi su viltimi, kad ir kokia būtų mūsų padėtis, kadangi Jėzus pašventino visokias kančias. Patirdami didžiulius sunkumus ar gavėnią atsisakydami saldumynų, pasitikėkime, kad mūsų kančios nėra beprasmės. Jas Dievas palaimins – galbūt net mums neįsivaizduojamu būdu – kaip ir Jėzų gausiai palaimino, kai Jis atidavė savo gyvybę už mus.

Kančia (Iz 52, 14)

Po pažado apie galutinę pergalę mūsų dėmesys nukreipiamas į smurto sudarkytą kūną. Giesmėje sakoma, kad žvelgę į tarno žaizdas stebėjosi ir baisėjosi šiuo reginiu. Panašu, kad jiems sunkiai sekėsi tai pakelti.

Mes visi matėme šį sudarkytą kūną. Kaskart žvelgdami į nukryžiuotąjį, įsivaizduojame, kaip Jėzus buvo sumuštas, nuplaktas ir vainikuotas erškėčių vainiku. Kaip ir mačiusieji Dievo tarną, mes, ko gero, taip pat norėtume nusigręžti nuo kryžiaus reginio ar bent jau daug negalvoti apie tai, kokius skausmus Jėzui teko iškęsti.

Vaizduodama sudarkytą Dievo tarną, ši giesmė meta iššūkį tradicinei žydų išminčiai. Senovės žydai į kančią žvelgė kaip į Dievo prakeiksmą bei bausmę už nuodėmes. Tačiau čia ma-tome už kitus kenčiantį nekaltą žmogų.

Ar tai ne ironiška? Kenčiantysis Tarnas prisiėmė atsakomybę už visų nuodėmes, tačiau buvo atmestas ir niekinamas žmonių, už kurių nuodėmes jis mirė. Jie laikė šią bausmę „teisinga“, nors jis kentėjo už jų, o ne už savo nuodėmes. Šie žmonės kažkodėl nematė „iškreipto teisingumo“, dėl kurio jis kentėjo (Iz 53, 8).

Mokslininkai vis dar diskutuoja apie tobulos Dievo meilės ir Jo tobulo teisingumo, Jo rūstybės ir gailestingumo ryšį. Nors gal niekuomet pilnutinai nesuvoksime šių slėpinių, tikrai žinome, kad visi nusigręžėme nuo Viešpaties ir, užuot ėję Dievo keliais, „nuklydome“ savaisiais. Taip pat žinome, kad Dievas „uždėjo ant jo kaltę mūsų visų“ (Iz 53, 6).

Tai Evangelijos esmė ir svarbiausia mūsų gavėnios apeigų priežastis. Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes. Mirdamas Jis kentėjo fizines, sielos ir dvasines kančias, kad mes būtume išlaisvinti.

Mąstymas. Šią gavėnią kasdien stenkitės skirti laiko žvilgsniui į sumuštą ir sužeistą Jėzaus kūną. Išpažinkite, kad Jis tai iškentė už jus ir visus žmones, kad mes vėl būtume suvienyti su mūsų dangiškuoju Tėvu. Dėkokite Jėzui, kad užsikrovė visas jūsų naštas ant savo pečių. Jo ant kryžiaus išsiskleidusi meilė ir gailestingumas tepripildo jūsų širdis, kad galėtumėte dalytis šia Jėzaus pergale. Mąstykite apie tai eidami išpažinties. Šis sakramentas paima tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų ant kryžiaus ir atneša į mūsų gyvenimus. Taigi leiskite Jėzui – Kenčiančiajam Tarnui, kuris atidavė už jus savo gyvybę, – nuplauti jus.

Pergalės vaisius (Iz 52, 15)

Ketvirtoji giesmė pradedama teiginiu, kad tarno kančios baigsis pergale. Šioje eilutėje mums parodoma, kokia bus ši pasiektoji pergalė.

Atlikęs savo misiją, Kenčiantysis Tarnas „nustebins“ pasaulį. Tarnas, kuris buvo sumuštas ir nukankintas, pasirodys garbėje ir užtikrins savo teisumą. Jis atvers jų akis ir leis jiems suvokti tai, ko anuomet jie negalėjo suprasti. Jų dvasios akys atsivers kaip tai nutiko Jobui, apaštalui Pauliui ir kitiems, kuriuos minėjome šio straipsnio pradžioje. Tai, ką jie suvokė, atėmė jiems žadą.

Atvestas pas Pilotą, jau nuplaktas ir su erškėčių vainiku, Jėzus atrodė kaip tas, „kuris prieš žmones užsidengia veidą“ (Iz 53, 3). Tuomet Pilotas ištarė žodžius, ataidinčius iki šių dienų ir skambėsiančius iki pat laikų pabaigos: „Štai žmogus!“ (Jn 19, 5). Dabar Jėzaus mes nelaikome tik nekalta neteisingos bausmės auka. Mes vadiname Jį Dievo Avinėliu, prisiėmusiu sau mūsų nuodėmes (plg. Jn 1, 29). Mes vadiname Jį tuo, kuris sutaikė mus su Dievu ir įgalino iš naujo pažinti Tėvo meilę. Todėl Jis yra išaukštintas garbėje.

Mąstymas. Šv. Mišių metu žvelgdami į Gyvenimo Duoną, klauskite savęs: „Ar Jėzus mane nustebino? Ar sujaudino mane tai, ką mačiau? Ar aš priimsiu šį dėl manęs sužalotą kūną į savo kūną su viltimi bei tikėdamas, kad Jis nori perkeisti mane pagal savo paveikslą?“

Jėzus atveria žmonių akis jau nuo tada, kai buvo pradėtas Marijos įsčiose. Jis rodė žmonėms, kas Jis toks. Jis rodė, kodėl Jis mirė. Jis buvo pavyzdys jiems, kuo jie taps, jei atgailaus, ugdys savo tikėjimą ir aukos savo dovanas bei talentus Jo garbei.

Šią gavėnią Jėzus sako mums: „Leiskite man atverti jūsų akis, kad išvystumėte, kas aš esu – jūsų Viešpats ir Gelbėtojas. Leiskite man ateiti į jūsų gyvenimą, stiprinti jūsų dorybes ir padėti jums išrauti nuodėmės šaknis. Leiskite man ugdyti jus pagal savo paveikslą, kad galėtume džiaugtis ramybe ir meile, kuriuos aš atėjau skleisti“.

Ateikite pas Viešpatį

Kasdien, ypač gavėnią, Jėzus kviečia mus ateiti pas Jį. Mums nereikia įtikinti Jį, kad Jis mus mylėtų. Visa, ką turime daryti, – atsigręžti į Jį, žvelgti į Jį, į Tą, kurį pervėrėme. Kai tai darysime, Jis pervers mus savo meile, gailestingumu ir galia.