ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2017
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Meditacijos

Trečiadienis, kovo 1

Pelenų diena

Jl 2, 12–18

Tačiau net dabar, – tai VIEŠPATIES žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi (Jl 2, 12).

Dabar – tai primygtinis žodis, atkakliai raginantis ir neleidžiantis nė truputėlio delsti ir atidėlioti. Šis žodis žada, kad išsipildymo metas jau čia pat. Žodis dabar ištariamas pranašui Joeliui kviečiant Dievo tautą sugrįžti. Jis suskamba ir apaštalo Pauliaus nuoširdžiame šūksnyje: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

Ir Paulius, ir Joelis sako tą patį: Dievas visada nekantrauja išlieti savo malonę. Jis visada pasirengęs mus palaiminti. Jis nori, kad kaip tik tai pirmiausia prisimintume pradėdami keturiasdešimt dienų truksiančią gavėnią.

Jei Dievas visada pasirengęs išlieti savo malonę, kodėl reikia ypatingo gavėnios meto? Jo reikia, nes Dievui visada yra dabar, o mums, deja, ne visada. Mes negebame išlaikyti sukaupę dėmesio, be perstogės gyventi čia ir dabar. Tad gavėnia padeda sutelkčiau ir įdėmiau žvelgti į Viešpatį. Jei per gavėnią stropiau meldžiamės ir pasninkaujame, imame labiau trokšti ir ilgėtis Dievo.

Šios keturiasdešimt dienų tebūna tau it rekolekcijos. Nenusimink, jeigu tau iki šiol vis nepasisekdavo susikaupti maldai. Šiandien – dabar – puiki proga naujai pamėginti melstis. Kasdien skirk Dievui dešimt minučių. Šis laiko trupinėlis – tai proga tau atsitraukti nuo rūpesčių ir atsiverti Dievui. Atlapok savo širdį Jam kasdien skaitydamas Šventojo Rašto ištrauką ir meditaciją. Stenkis pajausti, ką Dievas norėtų tau pasakyti.

Už kiekvieną Dievui atiduotą laiko trupinėlį tau bus dosniai atlyginta. Vis stiprės tavo pasitikėjimas Juo. Už kiekvieną akimirką, praleistą apmąstant Dievo žodį, Jis atsidėkos tau – pajusi, kad tavo širdis tampa giedresnė, vaiskesnė, lengvesnė. Tavo lūpose vis dažniau sušvis šypsena, nepaisant gyvenimo sunkumų.

Neabejok, kad Dievas šią gavėnią pasirengęs tau gausiai išlieti savo malonę. Priimk ją. Kasdien. Dabar! Tai tavo metas!

Viešpatie, laukiu Tavo malonės dabar!

Ps 51, 3–6. 12–14. 17; 2 Kor 5, 20 – 6, 2; Mt 6, 1–6. 16–18


Ketvirtadienis, kovo 2

Įst 30, 15–20

VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti (Įst 30, 16).

Ką reiškia būti gyvam? Valų poetas Waldas Williamsas į šį amžiną klausimą atsakė taip: tikrai gyventi – tai sienų slegiamoje ankštumoje buvoti kaip erdvioje menėje. Gyvenimo sienos mus kartais ima slėgti ir spausti, atrodo, nepakeliamai. Galbūt neturime galimybių keliauti, išmėginti ką nors naujo, kilti karjeros laiptais. Galbūt mus slegia nuolatinis pinigų ar laiko stygius, tam tikros aplinkybės.

Kad ir į kokią ankštybę būtume įspausti „gyvenimo sienų“, galime gyventi taip, tarsi būtume „erdvioje menėje“. Bet kaip? Poetas Williamsas ir pranašas Mozė sutartų: gyventi erdvioje menėje nebūtinai reiškia įveikti suvaržymus, kad pasiektume medžiaginę gerovę ar sėkmę. Čia veikiau kalbama apie dėkingumą, nuolankumą ir ištikimybę. Apie mokėjimą pasitenkinti mažais palaiminimais.

Mozė liepė izraeliečiams pasirinkti: arba renkatės Dievo Pažadėtąją žemę, arba žvalgotės toliau. Pažadėtoji žemė buvo nedidelis kraštas, izraeliečiai negalėjo jo padaryti nei turtingesnio, nei galingesnio. Bet pasirinkę mylėti Dievą ir klausyti Jo įsakymų, jie patirs šią naująją žemę kaip palaimintą vietą. Kita vertus, jei jie persikels per Jordaną svajodami ką nors gero išpešti iš kitų tautų dievų, jų nedėkingumas atsisuks prieš juos pačius.

Ateinančias šešias savaites gyvensi ankštoje gavėnios žemėje. Ar ištversi? Ar nepristigsi tikėjimo, kad ir šiuo atgailos laiku gali būti palaimintas? Kai atslūgs pirminis įkarštis, kai apims nuovargis ar jausi nuobodį, dvasinį alkį ir troškulį, ar mokėsi atpažinti švelnią Dievo ranką, tave globojančią, vedančią ir rūpestingai auginančią? Jei gyvensi dėkingumu, gavėnia tau taps erdvia mene malonei skleistis.

Pamėgink kasdien atrasti ir užsirašyti bent kelis dalykus, už kuriuos turėtum Dievui dėkoti. Apie savo dėkingumą papasakok ir kitiems. Jei kreipsime dėmesį į Dievo gerumą, pamažėl įsiliepsnos mūsų dėkingumas ir meilė Jam.

Viešpatie, padėk man mažiau paisyti tariamo mano gyvenimo ankštumo ir pastebėti tą erdvią menę, kurią Tu kuri manyje. Dėkoju Tau už visus palaiminimus!

Ps 1, 1–4. 6; Lk 9, 22–25


Penktadienis, kovo 3

Iz 58, 1–9

Pasninkas, kokio aš noriu… (Iz 58, 6)

Riebalus deginančios dietos, žaliavalgių dietos, angliavandenių vartojimą ribojančios dietos… Kiekvienai problemai spręsti sukurta kokia nors dieta. Kartais jų reikalavimai būna prieštaringi ir netgi sunku išsirinkti, kuri iš jų geriausia. Tačiau visi tie mitybos planai, nepaisant jų įvairumo, turi vieną tikslą – padėti žmogui būti sveikesniam.

Izraelio tauta irgi turėjo tikslą „laikydamasi dietos“. Ji norėjo, kad Dievas išgirstų jos maldas ir atsilieptų į jas. Tačiau pasninkauti nėra tolygu laikytis kokios nors dietos, nors mes ir esame linkę taip manyti. Besilaikantis dietos paprastai stengiasi pagerinti savo išvaizdą, o pasninkaudami atsisakome pramogų, kad mumyse atsirastų daugiau vietos Dievui.

Iš pirmo žvilgsnio pasninkas neatrodo patrauklus dalykas, bet jis yra vienas iš didžiausių Dievo palaiminimų, suteikiamų mums gavėnios metu. Visi mes esame tiesiog įsisukę į pramogų sūkurį. Jeigu bent vienos ar kelių atsisakytume, tarkim, skanaus užkandžio, pasisėdėjimo priešais televizorių ar pasiplepėjimo, mūsų gyvenime atsirastų vietos ir laiko Dievui. Pasninkavimas suteikia mums progą ne tik šį tą paaukoti Dievui, bet ir atviresne širdimi priimti Jo mums duodamas dovanas. Galbūt tai padrąsinantis žodis iš Šventojo Rašto ar įžvalga apie tą žmogų, kurį mylime, ar užjaučiantis žvilgsnis į sunkaus būdo brolį ar sesę. Pasninkavimas gali atverti duris toms Dievo dovanoms, nes jo dėka mes imame jas labiau atpažinti.

Su pasninku susijęs ir kitas palaiminimas, apie kurį retai kada pamąstome. Ta erdvė ir tas laikas, kuriuos atiduodame Dievui, drauge yra ir šventoji dovana, kurią pasidovanojame sau. Skirdami Dievui vietos ir laiko, meldžiame Jį dar labiau mums atsiskleisti, dar tvirčiau įsikurti mumyse. Prašome leisti mums dar stipriau patirti Jo meilę, paguodą ir gydantį prisilietimą.

Melsdamasis pasvarstyk, nuo ko tau būtų geriausia susilaikyti. Atmink, kad dabar yra malonės metas. Dievas trokšte trokšta išlieti savo palaiminimus tau. Tereikia Jo ieškoti.

Tėve, pažvelk į mane pasninkaujantį ir besimeldžiantį. Leisk man išvysti Tavo žadėtąją garbę.

Ps 51, 3–6. 18–19; Mt 9, 14–15


Šeštadienis, kovo 4

Šv. Kazimieras

Jn 15, 9–17

Visų šventųjų gyvenime itin svarbi jų draugystė su Dievu ir iš jos išplaukianti draugystė su žmonėmis. Net nuošaliausiai gyvenusį šventąjį drąsiai galime vadinti savo draugu ir būti tikri, kad jam rūpime. Juk tas, kuris iš tiesų myli Dievą, myli ir Jo žmones. Šios dvi meilės neperskiriamos! Ir kas gi geriau nei šventieji tai suvokia? Jiems tinka Kristaus žodžiai: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9). Tėvas juos myli, ir jie stengiasi Jo meilę mums kuo labiau atspindėti. Tad šaukimės šventųjų, draugaukime su jais! Šiandien, švęsdami šventąjį Kazimierą, pamėginkime daugiau jį pažinti, stipriau su juo susidraugauti.

Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga rašė: „Iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas… Jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas.“ Trumpai tariant, mokykimės iš Kazimiero ir juo pasitikėkime.

Pirmiausia mokykimės iš jo maldos. Jis buvo labai užsiėmęs žmogus, tvarkė daugybę svarbių jam patikėtų valstybės reikalų. Juk buvo tikimasi, kad jis bus valdovas! Tačiau Kazimieras ne tik kuo rūpestingiausiai atlikdavo visus darbus, bet ir atrasdavo laiko pabendrauti su varguoliais, juos sušelpti, o maldai visada teikdavo pirmenybę. Ji buvo jo stiprybės šaltinis! Liudijama, kad karalaičio kartais būdavo neįmanoma prisišaukti pietų, taip jis būdavo paniręs į maldą. Besimeldžiantį prie Katedros durų jį kartais užklupdavo rytas.

Visa, ką gavo iš Dievo maldoje, Kazimieras nepasilaikė sau. Tą meilę, išmintį jis spinduliuodavo žmonėms, su kuriais susitikdavo. Jis nevengė žmonių, priešingai, jų ieškojo. Bendravo ne tik su kilmingaisiais, dar labiau su vargingaisiais. Ar tik ne nuo jų užsikrėtė džiova? Susirgo, nes veikiausiai nevengdavo jų paliesti, apkabinti, jiems patarnauti. Bet kas gi ta mirtina liga, palyginti su artimo meile! „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 16, 13).

Šventasis Kazimierai, mokyk mus gyventi kaitria Dievo ir žmonių meile!

Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14


Sekmadienis, kovo 5

Mt 4, 1–11

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas (Mt 4, 1).

Šiandienos skaitiniuose parodomi du priešingi atsakymai į amžiną gundymą „būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Pirmieji mūsų tėvai pasidavė žalčio vilionėms, o Jėzus jas visiškai atmetė. Jis buvo gundomas, kaip ir mes, tačiau liko ištikimas Tėvui ir laisvas nuo nuodėmės. Jėzus padarė tai, ko mes niekaip neįstengėme.

Nuodėmė masina, žavi, traukia, vilioja. Ji gali neįtikėtinai suklaidinti, dėdamasi nekalta smulkmenėle ar netgi geru mums dalyku! Tad suprantama, kaip uždraustasis vaisius atrodė Ievai: ji matė, kad jis „buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties“ (Pr 3, 6). Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog kovoti su pagunda yra beviltiškas reikalas. Gavėnia – ypatingos malonės laikas, skirtas mūsų gyvenimui atnaujinti ir perkeisti.

Kokios pagundos tave labiausiai kankina? Polinkis susierzinti, apmaudauti, įsižeisti? Savanaudiškumas? Pavydas? Pasirinkęs vieną iš jų apsispręsk šią gavėnią dėti pastangas jai įveikti.

Štai kaip geriausia tai daryti: mąstyk apie Jėzų dykumoje, kenčiantį alkį ir Šėtono priekabes. Gundomas Jėzus malda gręžiasi į Tėvą. Jis lieka Jam ištikimas, nors tai reikalauja didžiulių pastangų, nors tiesos, kurių Jis laikosi, ir atrodo tokios tolimos. Ir Tėvas Jėzaus neapleidžia!

Dievas niekada nenusigręžia ir nuo mūsų. Tai mes nusigręžiame nuo Jo. Štai kodėl gavėnia yra labai svarbi proga pakeisti kryptį ir šlietis prie Viešpaties, remtis Jo žodžiu, atsispirti pagundoms ir vėl nukreipti savo dėmesį bei žvilgsnį į dangiškąjį Tėvą.

Jei taip darysime, mūsų ryšys su Dievu pasikeis. O drauge jis keis ir pasaulį. Jei mes neįkliūsime į piktojo spąstus ir labiau įsileisime savin Dievą, mūsų pasirinkimo padariniai nuribuliuos kaip mažos bangelės ir palies daugybės žmonių gyvenimą.

Jėzau, parodyk man kylančias pagundas ir padėk visa širdimi gręžtis į Tėvą.

Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Ps 51, 3–6. 12–13. 17; Rom 5, 12–19


Pirmadienis, kovo 6

Kun 19, 1–2. 11–18

Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas (Kun 19, 2).

Ar kada nors girdėjai apie trimačius paveikslus? Pardavinėjami trimačiai atvirukai, plakatai. Yra ir didžiulių trimačių paveikslų. Eidami palei juos ir žiūrėdami vis kitaip pakreipę galvą ar iš kitos vietos matome, kad vaizdas keičiasi, nelygu, kur tą akimirką stovime. Vaizdas keičiasi, jeigu trimatį atviruką palenkiame į priekį ar atgal.

Šiandienos pirmasis skaitinys iš Kunigų knygos irgi yra tarsi trimatis paveikslėlis. Iš pradžių skaitome ilgiausią Izraeliui Dievo duotų priesakų sąrašą. Beveik visi jie prasideda „ne“, t. y. ko nevalia daryti. Bet į skaitinio pabaigą kalba pasikeičia. Jis baigiasi priesaku – mylėsi savo artimą kaip save patį. Matai? Vienaip žiūrint, pamaldumas yra priesakų laikymasis, kitaip žiūrint – save apiplėšianti meilė.

Dievas nori perkeisti mūsų supratimą, kas yra šventumas. Skaitinyje pateikiami du vienas kitą papildantys jo vaizdiniai. Geriausiai pajuntame šį pokytį susitikę Viešpaties meilę. Dievas yra tikrasis šventumas. Jis yra tyras, galingas, didingas, tobulas. Visas Jo savybes apibendrinus, Jis yra pati giliausia, pati nesavanaudiškiausia meilė. Nuo pat sukūrimo iki vienatinio Sūnaus atidavimo už mus Dievo ryšys su mumis yra besaikis savęs eikvojimas, nieko sau neprašant.

Iš pradžių šventumą laikome įsakymų vykdymu, tačiau visa pasikeičia, kai patiriame Dievo meilę. Esame perkeičiami nuo galvos iki kojų. Dievo meilę išvystame savo gyvenime! Kai per Išpažintį patiri Dievo gailestingumą, tampi švelnesnis kitiems žmonėms. Adoruodamas tampi kantresnis ir romesnis. Svarbu nenustoti drąsos pajutus, kad ne visada gebame tobulai mylėti! Augti šventumu – tai leisti Dievo meilei mus ugdyti ir keisti.

Tad leisk Dievo meilei tvarkyti tavo santykius. Pakviesk Dievą į savo santuoką, į santykius su bendradarbiais ar viršininku, kaimynais. Prašyk Dievą parodyti, kaip dar labiau galėtum mylėti tuos žmones. Prašyk Jį naudoti tave, o tada būk budrus: Jis tave ragins, drąsins, auklės, mokys vis daugiau atiduoti save kitiems žmonėms. Taip Jis tave padarys šventą!

Viešpatie, naudok mane!

Ps 19, 8–10. 15; Mt 25, 31–46


Antradienis, kovo 7

Mt 6, 7–15

Įsivaizduok, ta malda, kurios mus išmokė pats Jėzus, yra ne tik pamokymas, kaip melstis. Tai paties Jėzaus maldų atspindys (plg. Lk 11, 1–4). Dar nuostabiau pasidaro prisiminus, kad Jėzus, kuris buvo be nuodėmės, meldėsi: „atleisk mums mūsų kaltes“! Štai kaip tobulai Jis susitapatino su mumis. Jėzus netgi paaukojo savo gyvybę, kad mums būtų atleista, kaip kad Jis meldė.

Šiame prašyme atleisti slypi kai kas daugiau nei dieviškojo gailestingumo pažadas. Jėzus mirė atpirkdamas mūsų kaltes. Krikštu ir mes mirėme su Juo (plg. Rom 6, 1–4). Dabar dėl tikėjimo Jėzumi mes galime su Juo prisikelti ir atleisti taip, kaip Jis atleido. Evangelijoje žadama, kad juo labiau numarinsime savo senąjį gyvenimą, juo labiau leisime Jėzui apsigyventi mumyse ir patys tapsime gailestingesni.

Atleisti mus įskaudinusiems gali būti labai sunku. Kartais, atrodo, net neįmanoma. Mums reikia Dievo malonės net minčiai apie atleidimą įsileisti. Bet tai yra Jėzaus nurodytas kelias. Argi Šventasis Raštas neragina mūsų melstis ir net laiminti savo persekiotojus (plg. Rom 12, 14)? Argi Jėzus neragino mylėti savo priešų (plg. Mt 5, 44)?

Dar vienas perspėjimas: turime būti ne tik gailestingi, bet ir atsargūs. Atleisti nereiškia prarasti budrumą ar nuneigti praeitį. Tai reiškia paliauti smerkus ir išlaisvinti žmones Dievo gailestingumui. Nors ir būdamas labai gailestingas, Jėzus tikroviškai vertina žmogaus būklę. Šventajame Rašte sakoma, kad Jis pasitikėdavo atsargiai (plg. Jn 2, 24–25). Jei mes kviečiami būti gailestingi kaip Jėzus, esame raginami ir būti išmintingi kaip Jėzus.

Jėzaus niekada nestebindavo nuodėmės, su kuriomis Jis susidurdavo, todėl Jis nesistebi ir mūsų nuodėmėmis. Kad ir kokią tamsą Jis išvys mūsų širdyse, niekada nesmerks mūsų, nežvelgs į mus atsainiai ir pašaipiai. Jis visada tikisi, kad tie, kuriems Jis atleido, atgailaus ir bus drauge su Juo išaukštinti. Ar ir mes negalėtume taip pat žiūrėti į greta mūsų esančius?

Jėzau, Tu užjauti mus, kenčiančius ir nusidedančius, nori mus prikelti drauge su savimi. Išmokyk mane būti gailestingą, kaip Tu esi gailestingas.

Iz 55, 10–11; Ps 34, 4–7. 16–19


Trečiadienis, kovo 8

Jon 3, 1–10

Dievas pamatė, ką jie padarė ir kaip jie nusigręžė nuo savo nedorų kelių (Jon 3, 10).

Puikus įrodymas, kad darbai geriau byloja nei žodžiai, – šiandienos pastraipa iš Jonos knygos. Joną Dievas pasiuntė skelbti Jo teismo Ninevės žmonėms. Tačiau išgirdę Jonos žodžius karalius ir visi pavaldiniai puolė atgailoti. Tai matydamas Dievas atleido žmonėms ir pasigailėjo jų miesto. Nineviečiai Dievo atsiprašė ne tik žodžiais. Jie ėmėsi veiksmų, parodančių jų gailestį ir norą keistis.

Šis skaitinys mums suteikia įžvalgų apie Sutaikinimo sakramentą. Prieš mūsų akis atsiskleidžia atgailos vykdymo vertė. Kitaip tariant, sakramentas yra tarsi nebaigtas, kol neįvykdome atgailos, kol neparodome Viešpačiui, kad norime keistis. Žinoma, Dievas nėra nepatiklus, skubantis abejoti ir tikrinti, ar tikrai atgailojame. Tačiau tikroji atgaila atsiskleidžia pastangomis taisytis, vengti į nuodėmę vedančių aplinkybių.

Ar tai reiškia, kad turime labai stengtis, jog mums būtų atleista? Taip ir ne. Teisingiau sakyti, kad turime atsiliepti, kai Šventoji Dvasia mus skatina keistis. Tai Dvasia parodo mums, kokia bjauri nuodėmė, tai Ji paskatina trokšti Dievo atleidimo. Nuodėmės parodymas veikiau panašus į kvietimą keistis, o ne į mostelėjimą burtų lazdele. Mes patys turime pripažinti nusidėję, išpažinti savo nuodėmes Viešpačiui ir parodyti Jam, kad išties norime keistis.

Taigi mūsų darbas – išpažinti savo nuodėmes ir atgailoti. Mūsų rūpestis – taip keisti savo veiksmus, kad jie derėtų su žodžiais. O Dievas tikrai padarys tai, kas Jam priklauso, – perkeis mūsų širdis, išlies savo malonę, padėsiančią išties pasikeisti. Dievui iš tikrųjų patinka mums padėti. Jis trokšta mus visiškai atnaujinti. Jam rūpi suteikti savo galybės ir malonės, jog įstengtume imti gyventi naujaip. Jis teprašo atgailauti žodžiais ir darbais.

Šventoji Dvasia, perverk mano širdį, kad mano atgaila sužydėtų meilės darbais! Man negana teisių žodžių, noriu daryti gerus darbus. Trokštu išties atgailoti, perkeisk mane!

Ps 51, 3–4. 12–13. 18–19; Lk 11, 29–32


Ketvirtadienis, kovo 9

Est C 12. 14–16. 23–25

Ir karalienė Estera, mirtino sielvarto apimta, šaukėsi VIEŠPATIES (Est C 12).

Ką darai, kai nerandi ramybės? Išgeri arbatos, išeini pasivaikščioti. O kai nerimauji dėl daug svarbesnių dalykų – dėl artimojo sveikatos ar laimės ar kai esi priverstas nerimauti dėl politinės padėties? Trumpų atotrūkių tuomet nepakanka. Tad ką tokiais atvejais daryti? Mus kai ko gali pamokyti karalienė Estera.

Esteros istoriją pradedame skaityti nuo tos vietos, kur ji patiria patį didžiausią nuosmukį ir pažeminimą. Ne tik ji pati atplėšta nuo savo šeimos ir priverstinai atiduota į karaliaus haremą, bet ir jos tauta, žydai, negailestingai žudomi.

Sielvarto ir tamsybių apimta Estera su tikėjimu kreipiasi į Dievą. Kol kas viskas gerai. Atrodo, visi žinome, kaip turėtume melstis. Bet įdėmiau pažvelgę į Esteros maldą pastebime kai ką neįprasto ir įkvepiančio. Užuot puolusi iš karto vardyti savo vargus ir beviltiškai skųstis, Estera prisimena Dievo didybę: „Mano VIEŠPATIE, mūsų Karaliau, tu esi Vienintelis!“ Ji Dievui nepriekaištauja, nedejuoja, nekaltina Jo apleidus savo tautą. Paprasčiausiai skelbia savo tikėjimą Dievo gerumu ir tada meldžia: „Padėk man“ (Est C 14).

Taigi Estera pirmiausia išpažįsta tikėjimą. Tada ji prašo Dievą jai vadovauti. Ir tik po to ji imasi veikti ir mėgina gelbėti savo tautą. Tokia įvykių seka rodo Esterą buvus nusižeminusią ir pasitikinčią. Ji atsivėrė Dievo išminčiai ir drąsai, užuot kliovusis savo nuovoka ir jėgomis. Ir Dievas ją išklausė.

Ir tu gali panašiai kreiptis į Dievą šiandien. Patekęs į iššūkį metančią situaciją, nepulk veikti. Pirmiausia širdyje pagarbink Dievą už Jo didybę. Gali pasinaudoti šiandienos atliepiamąja psalme. Tada melsk Jį pagalbos. Ir tik paskiau daryk tai, kas, tavo nuomone, dera. Taip elgdamasis Dievui sakai, kad pasitiki Juo ir kad tau reikia Jo pagalbos. Vadovaudamasis tokia nuostata būsi tikras, jog girdi Jo balsą, ir išvysi veikiančią Jo galybę!

Jėzau, visa Tau pavedu, kreipdamasis į Tave pagalbos. Padėk man pasitikėti Tavo galybe ir remtis Tavo išmintimi.

Ps 138, 1–3. 7–8; Mt 7, 7–12


Penktadienis, kovo 10

Mt 5, 20–26

Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį (Mt 5, 22).

Kieti žodžiai. Bet jų griežtumas tik pabrėžia, kad Dievas labai nori matyti visus savo vaikus sutariant, gyvenant su meile ir pagarba. Jėzui vienybė yra viena iš didžiausių dorybių ir vienas iš svarbiausių principų, pagal kurį turime gyventi.

Ar atsimeni vaikystę, kai tavo mama ar tėtis supykdavo? Kas atsitikdavo namiškiams? Visa šeima tikriausiai nusimindavo, nerimas, nekantrumas ar pyktis persiduodavo ir kitiems. Namams persismelkus pykčiu, tikėtina, kad namiškiai veikiai susvetimės ir ims gyventi kas sau. O kai šeima stengiasi gyventi meile ir atlaidumu, neabejotinai suklestės vienybė.

Būti Jėzaus mokiniu – tai būti kaip Jėzus, kuris visada tarsi nepastebėdavo kitų žmonių ydų. Jis žvelgdavo jiems į širdis ir čia juos sutikdavo. Kadangi Jėzus matė žmonių širdis – jų troškimus, vargus, žaizdas, svajones ir viltis, – Jis galėjo užmegzti ryšį su daugeliu jų ir atvesti juos pas Dievą. Jo priešininkai, atvirkščiai, težiūrėjo žmonių kalčių ir kliaučių, o tai statė storiausias sienas tarp jų ir Dievo.

Dievas nori mūsų širdims ir namams dovanoti ramybę. O ji prasideda, kai kiekvienas meldžiame Jį suminkštinti mūsų širdis savo meile. Tada noriau atleidžiame ir nesilaikome įsikibę savo pykčio. Neturime apsimesti, kad kai kurios aplinkybės mūsų nežeidžia. Tačiau neturime knaisiotis ieškodami kokių nors blogybių. Verčiau savo nuoskaudas atneškime Dievui ir iš visų jėgų stenkimės atleisti. Dievas pakeis tas situacijas, kurių mes patys neįstengiame įveikti.

Šventasis Kryžiaus Jonas sakė, kad gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal meilę. Ar tikime tuo? Nebūsime teisiami pagal tai, ar daug pinigų išdalijome, ar daugybėje Mišių dalyvavome, ar sunkiai dirbome parapijoje, o tik pagal tai, kiek mylėjome. Be to, mylėti Dievo padedami visi galime!

Tėve, keisk mano širdį. Padėk man mylėti taip, kaip Tu mane myli.

Ez 18, 21–28; Ps 130, 1–8