ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2017
 ››› 
lapkritis-gruodis
 ››› 
Meditacijos

Trečiadienis, lapkričio 1

Visi Šventieji

Ps 24, 1–6

Tas, <...> kuris netrokšta to, kas tuščia (Ps 24, 4).

Dvi mergaitės kalbasi Pirmosios Komunijos dieną. Viena klausia: „Kuo norėtum būti užaugusi?“ Klausiamoji atsako: „Šventąja. Močiutė man sakė, kad galėčiau.“ Galbūt girdėjote šį pokštą. Šiaip ar taip, mergaitės močiutė buvo teisi. Šventumas yra skirtas ne tik ypatingiems žmonėms. Būti šventiems – visų mūsų pašaukimas.

Šios dienos atliepiamojoje psalmėje puikiai apibūdinama, kas yra šventasis. Tai žmogus, kuris trokšta išvysti Dievo veidą (plg. Ps 24, 6) ir neieško to, kas yra tuščia (plg. Ps 24, 4). Toks žmogus savo viltį ir širdį atiduoda Dievui pažinti ir Jam tarnauti. Atminkime, kad šventumas – tai ne varžybos, kas daugiau paaukos pinigų Bažnyčiai, kas parašys pačią gražiausią maldą arba kas pagelbės didžiausiam būriui žmonių. Šventumas – tai siekis patikti Viešpačiui. Taigi siekti šventumo yra ne kas kita kaip siekis. Iš visų jėgų stengtis dėl Dievo reiškia beveik tą patį, kaip ir „pasiekti“.

Visų Šventųjų iškilmės dieną minime visus iki mūsų gyvenusius šventus žmones, visus žinomus ir paslėptus šventuosius, susitelkusius į didžiulį liudytojų debesį (plg. Žyd 12, 1). Niekada nepamirškime mus supančio liudytojų debesies ir trokškime jam priklausyti! Kalbant apie šventumą, nėra „jų“ ir „mūsų“. Iš Dievo malonės tėra tik „mes“. Visi mes esame šventieji, tik vieni jau iškovoję kovą, o kiti dar tebebėgantys šventumo lenktynėse.

Tad, pasak šventojo Bernardo, „trokškime tų, kurie mūsų trokšta, skubėkime pas tuos, kurie mūsų laukia, dvasios ilgesiu apkabinkime tuos, kurie mūsų ilgisi“. Trokškime ne tik šventųjų bendrystės, bet ir jų laimės. Trokškime drauge su jais šlovinti Dievą, regėti Jo garbę. Visomis jėgomis trokškime šventųjų pagalbos, kad, anot šventojo Bernardo, tai, ko patys neįstengiame gauti, mums būtų suteikta dėl jų užtarimo.

Jėzau, vesk mane šventumo keliu, rodyk man, kaip turėčiau Tau tarnauti. Viešpatie, trokštu statydinti Tavo Karalystę! Trokštu spinduliuoti Tavo artumą, veidą ir žodį!

Apr 7, 1–4. 9–14; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12


Ketvirtadienis, lapkričio 2

Mirusiųjų minėjimo diena

Jn 6, 37–40

Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 40).

Kokį vilties sklidiną pažadą davė Jėzus! Kiekvienas gyvenantis ir mirštantis Kristuje bus prikeltas paskutinę dieną. Šis pažadas skirtas kiekvienam, todėl jis sukuria ypatingą saitą tarp visų mūsų pakrikštytųjų Kristuje. Jis visus mus padaro vienos šeimos nariais, susieja saitais, pranokstančiais paprastą narystę Bažnyčioje. Žodžiu, visi mes priklausome vienas nuo kito, nes visi esame vieno Kristaus kūno nariai. Tai reiškia, kad mūsų maldos vieniems už kitus – tiek už mirusiuosius, tiek už gyvuosius ؘ– yra daug daugiau nei geros mintys ir visokiausio labo linkėjimas. Jos turi galią, nes visi mes esame vieni su kitais suvienyti.

Popiežius Pranciškus Visų Šventųjų iškilmę ir Mirusiųjų dieną vadina „vilties dienomis“ ir mums primena, kad „Vilties dorybė yra kaip mielės, išauginančios mūsų sielas. Gyvenime būna sunkių akimirkų, bet su viltimi siela žengia pirmyn ir žvelgia tolyn į tai, kas mūsų laukia... Mūsų broliai bei seserys yra Dievo artumoje ir mes irgi būsime ten, Viešpaties rankose, jei seksime Jėzaus keliu“ (Homilija, 2013 m. lapkričio 1 d.).

Visų mūsų viltis – Dievo gailestingumas. Dievo, kuris atidavė savo Sūnų dėl mūsų išganymo. Pasak apaštalo Pauliaus: „viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

Dievo meilė stipresnė nei mirtis. Perskrodusi laiką ji suvienija mus draugėn. Ji kaip tiltas sujungia dangų ir žemę. Ji įtikina mus, kad niekas negali mūsų atskirti nuo mūsų dangiškojo Tėvo. Tad šiandien prisimindami jau iškeliavusius, nepamirškime, jog mūsų maldos gali jiems padėti, lygiai kaip ir jų maldos mums. Kai meldžiamės už gyvuosius ar mirusiuosius, Dievas mus girdi. Jam taip patinka matyti, jog Jo vaikai vieni kitais rūpinasi!

Tėve, dėkoju už tuos žmones, kuriuos atvedei į mano gyvenimą, ypač už tuos, kurie užmigo tikėdami. Mūsų viltis – Tavo duotas prisikėlimo pažadas.

Išm 3, 1–9; Ps 23, 1–6; Rom 5, 5–11 arba kiti pasirinktinai


Penktadienis, lapkričio 3

Rom 9, 1–5

Jie yra izraelitai (Rom 9, 4).

Kodėl Paulius taip uoliai meldėsi už žydus?

Pirmiausia jis žinojo, kokia ypatinga Izraelio tauta Dievui. Pradėdamas nuo Abraomo Dievas pažadėjo žydams tautos, išrinktosios iš visų tautų, ateitį. Jis išlaisvino ją iš vergijos, davė jai Įstatymą ir parūpino žemę. Dievas vis atsiųsdavo pranašų priminti Izraeliui jo nepakartojamą ryšį su Juo. Jis netgi davė šiai tautai Mesiją – savo Sūnų, gimusį žydų šeimoje.

Paulius taip pat manė, kad Dievo Izraeliui liejama malonė turi lietis visoms tautoms. Per žydus visas pasaulis turi išvysti tiesą apie Dievą: Dievas yra vienas. Jis yra ištikimas. Jis yra apstus gerumo ir nešykštus gailestingumo. Jis šaukia kiekvieną savęsp.

Galiausiai pats Paulius buvo žydas. Žvelgdamas į Izraelio tautą, jis atmindavo savo tėvą ir motiną, užauginusius jį tikintį. Drauge su kaimynais jis eidavo garbinti Dievo į sinagogą. Su meile atmindavo tikėjimo protėvius Abraomą, Eliją, Jeremiją ir kitus. Tad nėra ko stebėtis, kad Pauliui labai rūpėjo jo tautos likimas!

O kaip mums? Ar nežiūrime į žydus kaip į „juos“, t. y. mums svetimoką tautą. Nors žinome, kad žydų tauta Dievo širdyje užima ypatingą vietą. Mat Dievo dovanos ir Jo pašaukimas yra neatšaukiami (plg. Rom 11, 29). Kaip tautos, supusios senovėje Izraelį, taip ir mes šildomės jo šviesoje ir esame laiminami jam patikėtu Šventuoju Raštu. Kaip Paulius, atpažįstame Izraelio vaikus esant mūsų tikėjimo pirmtakais, mūsų broliais bei seserimis, ištvermingai besilaikiusiais savo tikėjimo amžiams bėgant.

Tad melskimės šiandien už savo žydus brolius bei seseris. Melskimės už Abraomo vaikus, kad jie pažintų Dievą – Jokūbo Galingąjį esant ir jų Gelbėtoją bei Atpirkėją (plg. Iz 60, 16). Melskimės, kad Dievas išlietų Šventąją Dvasią ant visų Izraelio namų, kad jie galėtų vaikščioti Jo meilės šviesoje (plg. Ez 39, 29). Ir melskime taikos Jeruzalei (plg. Ps 122, 6). Melskime, kad taika ir ramybė nusileistų ant Šventojo miesto ir kad jis skleistų šviesą tautoms.

Viešpatie, meldžiame už savo brolius bei seseris žydus. Atmink savo ištikimybę, savo šventąją sandorą.

Ps 147, 12–15. 19–20; Lk 14, 1–6


Šeštadienis, lapkričio 4

Rom 11, 1–2. 11–12. 25–29

Ar Dievas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu! (Rom 11, 1)

Šiuo retoriniu klausimu apaštalas Paulius klausia, ar Dievas nusivylęs išsižada savo išrinktosios tautos. Ir atsako: „Jokiu būdu!“ Dievo planas vis dar vyksta. Vienądien visas Izraelis bus išgelbėtas (plg. Rom 11, 26).

Mes panašų klausimą galbūt keliame Viešpačiui dėl mums brangių žmonių, kurie vis dar gyvena nutolę nuo Jo. Klausiame: „Viešpatie, ar atstūmei tą žmogų? Kodėl neįsikiši į jo gyvenimą? Kodėl leidi jam atsiskirti nuo Tavęs?“

Bet ateitis uždengta nuo mūsų akių. Nežinome, kaip pasibaigs to ar ano žmogaus gyvenimas. Tad nors negebame įžvelgti, ką Dievas daro mums rūpinčių žmonių gyvenime, galime net neabejoti šia tiesa – Dievas tikrai darbuojasi jų gyvenime. Jis neatstūmė nė vieno iš mūsų! Galbūt mūsų žvilgsnis neaprėpia didžiojo Jo užmojo, bet Jis mus ragina vieniems kitus užtarti ir nenusivilti, nepasiduoti. Juk Viešpats nori, kad visi būtų išgelbėti. Mūsų maldos gali daug ką pakeisti!

Melsdamiesi už žmones, juos užtardami klauskime Viešpaties: „Gal šiandien turėčiau ką nors padaryti to žmogaus labui?“

Žmones pas Kristų atveda ir mūsų maldos už juos, ir mūsų pastangos eiti prie jų su meile, tiesiog juos mylėti. Jeigu mūsų kvietimai ateiti į bažnyčioje organizuojamus renginius nesulaukia jokio atsako, tarsi kalbėtume kurčiam, galbūt reiktų elgtis kitaip. Galbūt Viešpats mums į širdį įlies netikėtą palankumą kuriam nors žmogui, ir mes surasime laiko su juo dėmesingai pabendrauti, išgerti kavos ar nueiti į kokį nors įdomų renginį. Galbūt parašysime paguodžiantį laiškelį ar pasiųsime drąsinančią žinutę sunkumus patiriančiam žmogui.

Toks draugiškumo gestas ir darbas yra naujas mazgas Dievo mezgamame tinkle. Kažin ar kada nors iki galo suvoksime Dievo darbuotę žmogaus gyvenime, bet pasitikėkime – Jis tikrai darbuojasi, Jis tikrai veikia. Daug ar mažai numanome apie Dievo veikimą, būkime tikri – Jam patinka mus įtraukti į savo didįjį planą. Tad pasitikėkime, jog deramu metu tinklas bus toks stiprus, kad nešte nuneš mūsų mylimuosius į Dievo Karalystę.

Tėve, išmokyk mane bendradarbiauti su Tavimi.

Ps 94, 12–15. 17–18; Lk 14, 1. 7–11


Sekmadienis, lapkričio 5

1 Tes 2, 7–9. 13

Vis dėlto jums buvome švelnūs, tarsi motina, globojanti savo kūdikius (1 Tes 2, 7).

Mes įpratę manyti, kad mūsų darbas – mokyti ir teisti kitus žmones, taip pat vadovauti jiems. Tokiu elgsenos modeliu vadovaujamės visur: darbovietėje, parapijoje, mokykloje, netgi namuose. Tačiau kyla problema. Kiti arba mes patys uoliai vadovaudami, teisdami ir mokydami pamirštame svarbiausią dalyką – meilę.

Šiandienos antrajame skaitinyje apaštalas Paulius primena, kaip jis su savo bendražygiais atsidavusiai auklėjo tesalonikiečius. Jis, Silvanas ir Timotiejus stengėsi dalytis Evangelijos žinia su jais. Jie kalbėjo apie Jėzaus prisikėlimą ir naująjį gyvenimą, kurį Jis laimėjo jiems. Jie skelbė Šventosios Dvasios galią perkeisti jų gyvenimą. Pasakojo apie nuodėmės viliones ir kad būtina išlikti budriems ir budėti.

Kad ir kokių tikėjimo dalykų mokydamas, Paulius stengėsi visada kalbėti su meile ir apie meilę: Dievo meilę tesalonikiečiams ir tesalonikiečių pašaukimą savo ruožtu mylėti vieniems kitus. Pasak Pauliaus, tai pats svarbiausias dalykas. Meilė – klijai, visa laikantys viename daikte. Anot apaštalo, jis su savo bendražygiais stengėsi būti tesalonikiečiams švelnūs, elgtis su jais kaip motina, globojanti savo kūdikius (plg. 1 Tes 2, 7).

Koks jautrus įvaizdis! Vienas didingiausių skirsnių Šventajame Rašte – Pauliaus korintiečiams skirtas mokymas apie meilės esmingumą (plg. 1 Kor 13). Pasak jo, galingos dvasinės dovanos, didis tikėjimas, kiaurai skrodžiantis pažinimas yra niekis be meilės.

Tad kad ir ką šiandien veiktum, įsitikink, kad tai paremta meile. Melsk Šventąją Dvasią parodyti Dievo meilę tau dar akivaizdžiau, dar asmeniškiau, kad ir tu pajėgtum mylėti Dievą. Melsk Dvasią pagalbos šiandien pasidalyti meile bent su vienu žmogumi. Nereikia didingų meilės gestų, svarbiausia, kad jie būtų nuoširdūs. Dievas juos išdidins ir sukilnins.

Viešpatie, dėkoju už meilės dovaną. Padėk man taip ištikimai mylėti žmones, kaip Tu myli mane.

Mal 1, 14 – 2, 2. 8–10; Ps 131, 1–3; Mt 23, 1–12


Pirmadienis, lapkričio 6

Lk 14, 12–14

Tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti (Lk 14, 14).

Kartą tėvas paklausė savo dukters, ar ji nenorinti drauge su juo nuvažiuoti į miesto centrą ir ten pabendrauti su benamiais. Pakeliui jie sustojo užkandinėje, nusipirko maisto išdalyti. Nuvažiavus į vietą, mergaitė pabūgo ir nusprendė pasilikti automobilyje, ten ji jautėsi saugesnė. Ji matė, kaip jos tėvelis nuėjo pas visiškai nepažįstamus žmones – visi jie buvo tikri vargetos – ir ėmė kalbėtis su jais. Mergaitę sujaudino, kad jos tėtė nesibodėjo pasiūlyti tiems žmonėms draugiškumo ir maisto. Sukaupusi drąsą ji išlipo iš mašinos ir prisidėjo prie jų. Tuojau pati ėmė juokaudama šnekučiuotis su tais žmonėmis, kurių ką tik bijojo.

Šis pavyzdys padeda įsivaizduoti dangiškojo mūsų Tėvo dosnumą! Diena iš dienos Dievas dovanoja mums daugybę dovanų, duoda jas laisvai ir mielai, nesitikėdamas už jas nieko sau. Jis žino, kad mes niekada Jam neatsilyginsime, bet tai Jo nesustabdo. Dievas pernelyg mus myli. Džiaugiasi mūsų draugija per daug smarkiai, kad mus paliktų.

Kad ir koks kilnus buvo šios mergaitės tėvelis, jo meilė vis tiek buvo su išlygomis, ribota. Jis galėjo tiems žmonėms skirti tik kelias valandas ir tik menką kiekį maisto. Pabendravęs su vargetomis, juos pavaišinęs su dukrele grįžo į šiltus namus, pas šeimą.

Mūsų dangiškojo Tėvo meilė, priešingai, yra neribota ir besąlygiška. Jis susiranda mus netgi tada, kai iki ausų skendime nuodėmėse. Jis atėjo pas mus Kristuje ir atidavė savo gyvybę, kad mus išvaduotų. Jis toks turtingas, kad išgali atpirkti be išimties kiekvieną iš mūsų.

Kaip minėti benamiai turėjo ryžtis pasitikėti atėjusiu su jais pabendrauti vyru ir užkąsti su juo, taip ir mes turime patikėti, jog Dievas mums duos tik gerų dalykų. Ir mes turime ateiti valgyti.

Šiandienos antrajame skaitinyje Paulius sušunka: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33). Mūsų Tėvo ištekliai neišsenkami. Jo meilė mums – beribė, bekraštė, besaikė. Jo rankos visada ištiestos mūsų link. Tad skubėkime pas Jį, priimkime Jo dovanas.

Tėve, dėkoju Tau už Tavo neaprėpiamą meilę.

Rom 11, 29–36; Ps 69, 30–31. 33–34. 36–37


Antradienis, lapkričio 7

Lk 14, 15–24

Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus (Lk 14, 21).

Tikriausiai įsivaizduoji, kiek laiko suryja valstybių vadovų pietų ar nacionalinių apdovanojimų įteikimo organizavimas. Svarbu visa rūpestingai apgalvoti, pradedant valgiaraščiu, baigiant papuošimais. Ypač didelės atidos reikia sudarant svečių sąrašą. Priešingai elgiasi šiandienos Evangelijos skaitinio šeimininkas. Jis atlapoja duris kiekvienam! Netgi pasiunčia tarną, kad šis sukviestų kiek įmanoma daugiau žmonių!

Kviečiamų svečių į valstybės vadovų rengiamus pietus skaičius būna ribotas, kaip ir biudžetas tokiems pietums surengti. Jėzaus rengiamoje puotoje viskas kitaip. Svečių sąrašas – be pabaigos. Mat Jėzus nori, kad Jo namai būtų pilni, Jis trokšta, kad kiekvienas sukurtas žmogus sėstų drauge su Juo už puotos stalo. Jėzaus puota pranoksta bet kokias žemiškąsias, nes Jo turtai neišsenkami. Jo malonė beribė! Niekas Jam ne per brangu, jokia kaina Jam ne per didelė. Dievas dėl mūsų viską atiduos.

Šiuo palyginimu Jėzus atskleidžia, koks šeimininkas yra Dievas. Jis siekia surinkti žmones – visokiausius žmones – į savo Karalystę. Jis savo svečiams, t. y. mums, negaili nieko, Jis nešykštus, o dosnus, iš visų jėgų stengiasi visus meiliai priimti į savo šeimą. Jis vejasi net toli esančiuosius. Jam niekas nėra per toli. Prisimink Petrą. Šis išsižadėjo pažįstantis Jėzų, o Viešpats jį susirado ir atnaujino draugystę su juo (plg. Jn 21, 15–19). Prisimink samarietę prie šulinio. Gėdydamasi savo nuodėmių ir baimindamasi būti atmesta, ji ėjo pasisemti vandens per pačią kaitrą, kad tik ko nesutiktų. O Jėzus ją užkalbino, įtraukė į pokalbį ir pasiūlė gyvojo vandens (plg. Jn 4, 4–30). Kaip palyginimo tėvas, atleidžiantis ir užtariantis abu sūnus – jaunėlį palaidūną ir vyresnįjį, taip ir Dievas nori, kad kiekvienas sugrįžtų į Jo namus.

Nepamiršk, kad Dievas ieško ir tavęs! Galbūt jautiesi dar tebekeliaujantis dvasiniu keliu, dar neįžengęs į Jo šiltus, meilės apgaubtus namus. O gal jau eini drauge su Jėzumi tiesiai į Jo rengiamą puotą. Nesvarbu, toli ar arti jautiesi esantis, Dievas vis tiek tavęs ieško.

Jėzau, dėkoju Tau už dosnią meilę! Patrauk mane arčiau savęs.

Rom 12, 5–16; Ps 131, 1–3


Trečiadienis, lapkričio 8

Rom 13, 8–10

Mylėk savo artimą kaip save patį (Rom 13, 9).

Šis Dievo įsakymas dažnai vadinamas antruoju didžiuoju įsakymu. Koks sunkus jis kartais atrodo! Netgi neįmanomas. Mylėti kiekvieną artimą? Netgi tą baisų žmogų gatvėje? Iš kur imti gebėjimą taip radikaliai mylėti? Pirmiausia atpažinkime, kaip mes esame mylimi. Galbūt šis pasakojimas padės.

Viena šeima patyrė jų namus nuniokojusį gaisrą. Niekas nebuvo sužeistas, bet namas baisiai išdegė ir jie paliko veik kaip stovi. Tačiau ši šeima atsikūrė. Jie gebėjo atsitiesti iš esmės todėl, kad juos parėmė daugelis žmonių. Vienas artimas draugas juos ypač globojo ir šelpė: surado būstą, kuriame jie galėjo laikinai prisiglausti, sutelkė draugus padėti šiai šeimai maistu, drabužiais ir kitais pragyventi reikalingais daiktais. Nereikia nė sakyti, kokia dėkinga buvo nukentėjusioji šeima.

Praėjus keleriems metams ši šeima išgirdo, kad kiti tose apylinkėse gyvenantys žmonės irgi patyrė panašią tragediją. Kaimynai, regis, nesumetė, kaip derėtų elgtis, kuo reikėtų padėti. O šie buvę padegėliai nesvyruodami puolė pagalbon. „Nebijokite, nesate vieni. Mes irgi patyrėme tokią pat nelaimę. Padėsime jums vėl atsistoti ant kojų“, – guodė ką tik nukentėjusius žmones šioji šeima. Jie nedelsdami ėmė organizuoti pagalbą, per kelias valandas surinko būtiniausių išteklių, daiktų. Netgi pakvietė tuos žmones pagyventi pas juos, kol susiras, kur galėtų nuolat apsigyventi. Ši šeima noriai pagelbėjo ir žinojo, kaip tokiu atveju reikia padėti, nes pati buvo patyrusi kitų gerumą ir pagalbą. Trumpai tariant, jie parodė tokią meilę savo artimui, kokią patys buvo patyrę. Mylėjo, kaip patys buvo mylimi.

Kaip tave myli Tėvas? Kaip konkrečiai Jis atskleidžia savo meilę tau, ką Jis tavo labui padarė? Jo meilė kartais teka į mus per kitus žmones, kaip šiame pasakojime apie gaisro aukas. Arba užplūsta tylomis meldžiantis ar klausantis Dievo žodžio per Mišias. Dievo meilė turi tekėti mumyse ir per mus, veikdama aplinkinius žmones. Tad apsidairyk ir pamatysi, kad yra žmonių, kuriems gali tarti: „Nesate vieni, leiskite man jums padėti.“

Tėve, parodyk man, kaip esu mylimas, kad tokia pačia meile mylėčiau ir savo artimą.

Ps 112, 1–2. 4–5. 9; Lk 14, 25–33


Ketvirtadienis, lapkričio 9

Laterano bazilikos pašventinimas

Ez 47, 1–2. 8–9. 12

Visa gyvuos, kur tik upė tekės (Ez 47, 9).

Atakamos dykuma Čilėje – bene pati sausiausia žemės vieta. Joje per metus teiškrenta tik koks centimetras lietaus. Vietomis daugiau nei 400 metų neiškrito nė lašo vandens. Tačiau 2015 metais dykuma stebuklingai sužydo. Vieną kovo dieną audros atnešė lietaus debesis ir išsyk iškrito bene du centimetrai kritulių. Sudžiūvusios sėklos, metų metus glūdėjusios žemėje, sudygo – prasikalė gyvybė, sutvisko spalvos. Negyva dykynė, atšiauri žemė virto grožio ir vaisingumo vieta. Tokį stebuklą bergždžioje perdžiūvusioje žemėje padarė vanduo.

Šiandien švenčiame Šv. Jono bazilikos Laterane pašventinimą. Šios bazilikos kupolo apsidės didžiulėje mozaikoje vaizduojama gyvybės upė, aprašyta šiandienos pirmajame skaitinyje. Ši bažnyčia yra Romos vyskupo (popiežiaus) katedra, tad jau nuo seno laikoma malonės, tekančios visoms pasaulio bažnyčioms, žiotimis.

Pranašas Ezekielis gyvybės vandens vaizdiniu mums perteikia viltingą žinią: Dievas suteikia gyvybę mūsų mirusioms vietoms. Visų mūsų gyvenime yra sausų lopinių, kuriems reikia gaivinančio Dievo vandens. Argi yra kitaip? Galbūt tai nutrūkę santykiai, įžeidimai ir nesutarimai, palikę mus vienišus ir stokojančius meilės vandens. Galbūt mūsų malda atrodo tokia sausa, taip seniai jautėmės arti Dievo. O galbūt mūsų mylimas žmogus kenčia, ir mes jaučiamės bejėgiai kuo nors padėti ar neturime vilties, kad kas nors gali pasikeisti.

Kad ir kokioje dykynėje kentėtume, atminkime, jog Dievas nori, kad Jo gaivinantis vanduo atitekėtų į ją. Ezekielis regėjo vandenį, tekantį iš Šventyklos, Dievo buveinės. Bet apaštalas Paulius mums primena, visi mes esame Dievo šventovės ir kad Šventoji Dvasia jau gyvena mumyse (plg. 1 Kor 3, 16–17). Tad tylomis įsivaizduok save žengiantį į gaivinantį srautą ir melsk, jog gyvasis Dvasios vanduo srūtų į tave ir per tave. Melsk Dvasią permerkti ir atgaivinti tavo dykynes. Kantriai lauk Viešpaties. Duok Jam laiko, pasitikėk Jo meile. Tavo dykumos atgis!

Jėzau, Tavo gyvasis vanduo teteka per nualintus mano širdies lopinėlius, gaivindamas tai, kas skurdu. Viešpatie, kaip man reikia Tavo gyvasties!

Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22


Penktadienis, lapkričio 10

Lk 16, 1–8

Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai (Lk 16, 8).

Suktasis prievaizdas iš šiandienos Evangelijos neatrodo vertas pagyrimo. Tačiau Jėzus pasakė šį palyginimą ketindamas paskatinti mus mąstyti strategiškai. Kai palyginimo prievaizdui grėsė netekti darbo, jis šoko veikti. Žinodamas savo stipriąsias ir silpnąsias vietas jis tučtuojau sumetė planą, kaip panaudoti savo dovanas. Taigi, – Jėzus sako, – dalykimės tikėjimu strategiškai, t. y. suvokdami, kas mes esame, kur geriausiai jaučiamės ir ką turėtume pasakyti.

Mąstydami, kas esame, pagalvokime ir apie tuos žmones, kuriuos stengiamės pasiekti. Ar tau lengviau kalbėtis su žmogumi dviese? O gal labiau mėgsti pasisėdėti draugų būrelyje ar susitikti kavinukėje? Šiaip ar taip, nuo tavo polinkio ir dovanų priklauso, kaip gali suartėti su žmogumi. Neužmiršk pagalvoti ir apie tą žmogų, su kuriuo ketini šnektelti. Kaip jam būtų lengviausia atsiverti ir megzti santykius su tavimi?

Toliau pamąstyk, kur tu ir tavo bičiulis jaučiasi patogiausiai. Galbūt jūs turite bendrų pomėgių ir jau drauge lankote kokį nors klubą ar sportuojate? Tad nesunkiai atrasite palankių progų imti kalbėtis apie Viešpatį. Jei mėgsti kviestis į svečius, pasivadink savo draugą pas save. O gal nutarsi, kad geriausia bus kartu pasivaišinti kavinėje ar ateiti į parapijos šventę.

Svarbu apgalvoti ir tai, ką turi sakyti. Tai neturi bauginti. Socialinių mokslų tyrimais nustatyta, kad bendravimas su kitu žmogumi daugiau priklauso nuo klausymosi nei nuo kalbėjimo. Pavyzdžiui, Jėzus evangelijose daugiau nei du šimtus kartų ko nors klausia žmonių! Įdėmiai išklausyk, ką draugas nori tau papasakoti. O dalydamasis, kaip Jėzus veikia tavo gyvenime, prisimink, ką girdėjai iš savo pašnekovo, parodyk, kad tai tau rūpi.

Tai taip paprasta, tačiau atveria kelią užmegzti nuoširdesnį pokalbį. Tesidarbuoja Viešpats per tavo draugystę. Leisk Jam padėti tau tapti, pasak popiežiaus Pranciškaus, „įtikimu Dievo švelnumo ir gailestingumo liudytoju“.

Viešpatie, mokyk mane „apsukriai“ traukti žmones Tavo vardu.

Rom 15, 14–21; Ps 98, 1–4