ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2018
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Meditacijos

Šeštadienis, rugsėjo 1

Mt 25, 14–30

Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! (Mt 25, 21)

Vidudienis. Jau keletą valandų sunkiai dirbi. Staiga užeina viršininkas, paduoda milijono vertės čekį ir sako: „Štai. Keletui mėnesių išvykstu. Kol nebūsiu, paleisk šiuos pinigus į apyvartą, kad įmonei būtų iš jų naudos.“ Apsisuka ir išeina.

Ką darytum? Panašią užduotį gavo ir tarnai iš Jėzaus palyginimo. Nors Jėzus kalba apie tris tarnus, iš tiesų tėra dvi žmonių rūšys: tie, kurie gausina šeimininko turtą, ir tie, kurie to daryti nesiryžta.

Kad uždirbtume pinigų, reikia imtis ryžtingų veiksmų ir būti pasirengusiems rizikuoti. Pirmiesiems dviem palyginimo tarnams tai reiškė pranokti save, naudotis gėrybėmis ir taip jas padauginti. Jie tikriausiai kasdien pagalvodavo, kaip reikės grįžusiam šeimininkui paaiškinti, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip. Juk jiems galėjo tiesiog nepasisekti, bet vis dėlto jie ryžosi rizikuoti. Jie veikė, užuot trypčioję vietoje.

Pasak Motinos Teresės, Dievas nereikalauja, kad mums pasisektų, Jis tenori, kad bandytume. Viešpačiui nesvarbu, kiek nuveikiate, Jam terūpi, kad apskritai ką nors darote. Ateis diena, kai kiekvienas turėsime duoti apyskaitą, ką darėme su tuo Dievo duotu gero trupučiu ar apstu.

Tad pradėkime šiandien. Imk ir pagalvok, ką gali nuveikti su Dievo tau patikėtu turtu. Kaip gali paleisti apyvarton tai, ką Dievas tau davė. Pavyzdžiui, tokį turtą, kaip ryšys su Jėzumi. Galbūt apsispręsi melstis keletą minučių ilgiau? Gal daugiau paskaitysi Šventąjį Raštą, kad ryšys su Viešpačiu sustiprėtų, kad aiškiau matytum, kaip turi gyventi, kaip elgtis. Tada pažvelk į savo šeimą, į santykius joje. Galbūt sumąstysi, kaip pastiprinti ir padrąsinti namiškius, gal suprasi, kaip jiems padėti. Galiausiai pažvelk toliau savo namų – į draugus, parapiją, bendruomenę. Į visa tai gali kuo drąsiausiai investuoti, gausi gražaus „pelno“ – tik trupučiuką atidžiau klausykis, būk truputėlį švelnesnis ir daugiau rūpinkis bendru gėriu.

Ne taip jau sunku padauginti Šeimininko turtą.

Šventoji Dvasia, atverk man akis. Padėk suprasti, kaip galėčiau visa, ką man davei, investuoti į Tavo Karalystę.

1 Kor 1, 26–31; Ps 33, 12–13. 18–21


Sekmadienis, rugsėjo 2

Jok 1, 17–18. 21–22. 27

Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai (Jok 1, 22).

Žodžiai įsismelkia į mūsų mintis, užgrobia mūsų dėmesį. Kita vertus, žodžių tokia gausybė, kad jau nė nebepastebime, kaip leidžiame juos pro ausis.

Jei mūsų dvasinė nuovoka aštri, ji mus gerai apsaugo nuo blogų žodžių lavinos daromos įtakos ar tais žodžiais peršamų ydingų minčių. Kita vertus, įpratę atsiriboti nuo žodžių srauto rizikuojame likti kurti pačiam svarbiausiam iš visų žodžių – Dievo žodžiui. Gal net nebepastebime, kad jau leidžiame Šventojo Rašto žodžius pro ausis, vengiame jo metamo iššūkio ir nebetaikome Dievo žodžio sau. Tad kaip tapti Dievo žodžio vykdytojais?

Vienas geriausių atsakymų – lectio divina, arba šventasis skaitymas. Svarbiausi lectio divina žingsneliai, gerai išbandyti ir nuo seno tikinčiųjų branginti, yra visai paprasti. Pirmiausia, lėtai ir atidžiai perskaityk Šventojo Rašto ištrauką (lectio). Jei reikia, žvilgterėk į patikimą komentarą, o tada tyliai mąstyk, ką ši ištrauka reiškia (meditatio). Tegul Šventojo Rašto žodžiai įsigeria į tave. Po to apie tai, ką skaitei, pasikalbėk su Dievu (oratio).

Tuo lectio divina dar nesibaigia, mat jos tikslas – atvesti į Dievo artumą, o ne vien padėti suprasti, kas parašyta. Todėl ypač svarbūs du paskutiniai žingsniai. Pirmiausia tylia širdimi ilsėkis Dievo akivaizdoje, mėgaukis Jo gerumu, atsiskleidusiu tau per Jo žodį (contemplatio). O toliau kaip maldos ir skaitymo vaisių subrandink sprendimą, ką darysi, kad įgyvendintum tai, ką Dievas tau atskleidė (operatio). Kaip gyvens tavyje žodis, kuris tapo gyvas?

Jėzus mums sako: „palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28). Tegul gyvenimo žodis randa sau vietą mūsų širdyse.

Šventoji Dvasia, mokyk džiugiai priimti žodį, kurį manyje pasėjai. Teįsišaknija jis manyje, teauga, tesubrandina daug vaisių. Trokštu būti ne tik žodžio klausytojas, bet ir vykdytojas!

Įst 4, 1–2. 6–8; Ps 15, 2–5; Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23


Pirmadienis, rugsėjo 3

Lk 4, 16–30

Viešpaties Dvasia ant manęs (Lk 4, 18).

Įsivaizduokime, kas buvo toliau: klegėdami žmonės plūdo iš sinagogos, kėlė dar daugiau triukšmo, vydami Jėzų iš miesto, galiausiai bandė nustumti Jį nuo pakriūtės. Koks sąmyšis! Kiek triukšmo! Ir visa tai tik dėl kelių Jėzaus žodžių.

Deja, šioje scenoje nieko keisto, atsitokėję žmonės neretai sako, kad gerai nė nežino, dėl ko pratrūko, dėl ko neteko kantrybės, ko taip nusiminė. Vis dėlto ką Jėzus pasakė, kad žmonės šitaip pasipiktino? Ar jie supyko, nes Jėzus prisipažino atėjęs gydyti, vaduoti, laisvinti? Jis užsiminė, kad pagonys neretai būna Jo žiniai atviresni nei žydai. Gal todėl kilo tokia tūžmastis? Ar paprasčiausiai buvo tiek šurmulio, tiek sujudimo, kad sąmyšis kilo be rimtos priežasties?

Ir mūsų gyvenimas neretai būna perpildytas įvairiausių balsų, ir jame gali įsisiūbuoti panašus sąmyšis, kaip tarp ano meto žydų. Kai kurių balsų turime paisyti – jie primena pareigas (darbą, šeimą, bendruomenę...). Kai kurie balsai atneša naujienų, dar kiti – karščiausių paskalų, perša naujausias madas, nori nenori siūlo pramogą po pramogos. Be šių, dar yra balsų, uoliai primenančių senas nuoskaudas, balsų, surakinančių kaltės, baimės ir nusiminimo grandinėmis arba traukiančių į naujas pagundas. Nerimastingi, irzlūs, pikti balsai, jaudulingi arba liūliuojantys, net visa dešimtkart pamatuojantys balsai. Jų tiek daug!

Dabar giliai įkvėpk ir iškvėpk, dar kartą, dar sykį. Tegul šie balsai nors keletui minučių nutyla. Įsivaizduok, kad sėdi su Jėzumi tyliame kambaryje arba prie tykiai tekančios upės, ir klausykis tik Jo balso. Leisk Jam pasakyti, kad Jis šalia, kad Jis atėjo gydyti tavo dvasinio aklumo, daryti tave atsparų pagundoms, aptvarstyti tavo žaizdų, atverti tavo širdies Jo meilei. Dabar tereikia klausytis tik vieno balso – Jo balso.

Ką Jis tau sako? Užsirašyk, vis pamąstyk šią savaitę. Telkis ties Jėzaus žodžiais – visi kiti tebus antroje vietoje. Jėzus su tavimi. Ne kas kitas, o Jis turi tikruosius išminties žodžius, tikruosius gyvenimo žodžius.

Viešpatie, noriu šiandien dar geriau Tave pažinti. Kalbėk, Viešpatie, aš klausau.

1 Kor 2, 1–5; Ps 119, 97–102


Antradienis, rugsėjo 4

Lk 4, 31–37

Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe (Lk 4, 32).

Kiek per savo gyvenimą girdėjai paskaitų, pamokslų, pamokų ir įvairiausių kalbų? Tikriausiai suskaičiuoti neišeitų. Jų tiek, kad negalėtum visų prisiminti. Dėl tam tikrų priežasčių kai kurios kalbos nepaliko ryškesnio įspūdžio. Gal kai kurie kalbėtojai nebuvo gerai pasirengę, kai kurie gal buvo per daug santūrūs. Gal buvai išsiblaškęs ar tiesiog buvo nuobodu. Tikriausiai prabėgo tiek daug laiko, kad nemažai kas visai išdilo iš atminties. Iš tiesų anaiptol ne dažnai žodžiai mūsų gyvenime palieka ryškesnę žymę.

Šios dienos Evangelijoje minimų žmonių patirtis – visai kitokia. Tie žmonės stebėjosi Jėzumi, nes Jo žodžiai „dvelkė galybe“ (Lk 4, 31). Ir visai ne todėl, kad Jis gerai išmanė Raštus. Ir ne todėl, kad būdamas puikus kalbėtojas gebėjo valdyti minią. Jėzaus žodžiai dvelkė galybe, nes rado atliepą žmonių širdyse. Tai buvo Dievo paguodos žodžiai, Dievo gailestingumo žodžiai, Dievo galia gydantys, Jo troškimą išgelbėti apreiškiantys žodžiai. Šie žodžiai net turėjo galią išvyti piktąsias dvasias!

Tikriausiai norėtųsi girdėti, kaip Jėzus kalbėjo? Tam tikra prasme tai įmanoma – kiekvienąkart, kai atsiverti Šventąjį Raštą. Kaip tik Tasai, kuris kalbėjo to meto miniai, per Šventojo Rašto puslapius gali kalbėti tau, nes Jo žodžiai įkvėpti pačios Šventosios Dvasios. Jie ne šiaip perduoda informaciją apie Dievą, juose alsuoja pats Dievas. Dievo alsavimas tuose žodžiuose mums įkvepia gyvybės ir išminties, ir Dievo galybės, tereikia priimti Jo žodį maldinga ir atvira širdimi.

Jei nori jausti Dievo žodžio galią, pradėk šios dienos skaitiniu. Įsiklausyk į apsėsto žmogaus žodžius: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ (Lk 4, 34). Šis sakinys tave tepersmelkia. Visi kūriniai, net puolę angelai, pripažįsta, kad Jėzus yra Dievo šventasis. Pripažink tai ir tu. Jis yra čia pat, šalia tavęs, su tavimi. Dėkok Jam, lenkis Jo didybei. Jo malonė ir meilė teperkeičia tave.

Brangus Viešpatie, dėkoju Tau, kad davei mums savo žodį. Teprasiskverbia jis iki mano sielos gelmių. Temoko jis mane, teįkvepia ir teveda išganymo taku.

1 Kor 2, 10–16; Ps 145, 8–14


Trečiadienis, rugsėjo 5

1 Kor 3, 1–9

Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu (1 Kor 3, 2).

„Suauk“ – girdime nuo mažumės. Niekas nenori atrodyti nebrandus. Kaip dvylikametis nenori ūgiu atsilikti nuo draugų, taip krikščionys baiminasi, kad nestokotų dvasinės brandos. Kaip tik apie tai rašoma šios dienos skaitinyje.

Paulius kalbėjo korintiečiams kaip tiems, kurie tebėra kūniški, nes matė, kad jie dar pasiduoda pavydui ir nesantaikai. Jie vis dar skaldėsi, būrėsi apie vieną ar kitą Bažnyčios vadovą. Paulius taip nenorėjo matyti juos sprendžiančius, kuris vadovas geriausias!

Matyt, korintiečiai tuo metu, kai juos užliejo didžiulė Dievo meilė, šios savo patirties nepavertė darbais. Tuose, kuriuos pripildo Dievo malonė, turėtų ištrykšti Dievo gailestingumo ir atvirumo kitiems žmonėms šaltiniai. Tai patirdami žmonės turėtų vieni prie kitų artėti, o ne vieni kitų šalintis. Bet įvyko kitaip. Jie įstrigo savo senojoje mąstysenoje ir elgsenoje.

Kaip išvengti korintiečių dalios? Kaip nuo pieno pereiti prie kieto maisto? Kaip įveikti susiskaldymus ir liautis vieniems kitus teisus, kad nebebūtume tokie kūniški? Turime atrasti konkrečių būdų, kaip Dievo meilės patirtį paversti darbais. Jei yra žmogus, dėl kurio tu nuolat susierzini, elkis su juo švelniai, su meile. Melskis už jį kiekvieną dieną, prašyk Dievo, kad tą žmogų laimintų. Atkakliai melskis ir pamatysi – tavo širdis keičiasi, net jeigu tasai žmogus niekada gyvenime nepasikeistų.

Arba jei pastebi, kad nuolat įsiveli į bergždžius ir skaldančius ginčus, stenkis puoselėti vienybę. Pagalvok, kaip pakreipti pokalbį kita linkme. Pasakyk ar padaryk ką nors, kas vienytų, padrąsintų. Paieškok tokių žodžių, dėl kurių žmogus jaustųsi priimtas, žodžių, nuo kurių jis pakiltų, o ne sugniužtų. Kartais tereikia tiek nedaug, kad atsirakintų durys Šventajai Dvasiai, kad prasivertų plyšys meilei.

Galime iš tiesų suaugti su Kristumi. Išmokime leisti Dievo malonei ir gailestingumui per mus lietis ir išmoksime kitaip bendrauti su žmonėmis, kitaip į juos žvelgti.

Ateik, Šventoji Dvasia, vienyk visus, kurie šaukiasi Tavojo Vardo.

Ps 33, 12–15. 20–21; Lk 4, 38–44


Ketvirtadienis, rugsėjo 6

Lk 5, 1–11

Jie viską paliko ir nuėjo paskui jį (Lk 5, 11).

Atrodo, kad vis dar yra rimtų priežasčių, trukdančių priimti Jėzaus kvietimą Juo sekti? Jei taip, gali išgirsti Viešpatį tave drąsinant: „Kad ir kas tau trukdytų mane sekti, kad ir kas mėgintų tave sulaikyti, kad ir kas tave slėgtų, pasiimk tai su savimi, neškis ir eik paskui mane. Pasitikėk manimi – man tai ne per sunku. Svarbiausia – žinok, kad tave myliu, kad noriu būti su tavimi kasdien. Tad, jei kas nors trukdo tau mane sekti, pasiimk tai ir vis tiek mane sek.“

O aš klausiu: „Net savo darbą, Viešpatie? Juk mano darbas toks atsakingas. Darbo valandos ilgos, grįžtu toks pavargęs, išsekęs. Aš žaviuosi Tavo kvietimu ir norėčiau Tave sekti, bet esu toks sutrikęs, toks sumišęs...“

Jėzus: „Pasiimk savo darbą, o aš padėsiu tau jį nudirbti. Man patinka, kad uoliai dirbi ir ištikimai rūpiniesi savo šeima. Neprivalai kautis vienas. Aš su tavimi. Daryk visa, ką gali, kad ir tu išliktum su manimi visą darbo laiką.“

Aš: „Bet, Viešpatie, turiu ir finansinių naštų. Jos taip mane slegia. Turiu skolų ir dar nežinau, kaip iš jų išsikapstysiu... Man ir gėda, kad aš toks, ir esu sutrikęs, nei kur dėtis, nei ką daryti. Galiu Tau pridaryti nemalonumų... Įsivaizduoju, kad Tau nebūtų malonu su manimi…“

Jėzus: „Pasiimk ir tai. Leisk ir man tuo pasirūpinti. Kol kas iš tiesų gali būti nelengva. Gal vienur kitur suklydai. Galbūt pasirinkai ne tai, ką turėjai pasirinkti. Bet aš vis tiek myliu tave. Noriu tau padėti.“

Aš: „Viešpatie, noriu Tave sekti. Bet žinai... Aš nuodėmėje gyvenu, negaliu jos tuoj pat atsikratyti. Kaip man Tave sekti su šiuo akmeniu po kaklu...“

Jėzus: „Neškis ir tai. O tada jau imsimės to kartu. Mano Dvasia pamokys tave, kaip išsilaisvinti. Leiskis Jos mokomas. Galbūt nebus lengva, galbūt ne tuoj pat išsilaisvinsi, bet aš padėsiu.“

Viešpatie, seksiu Tave! Tikiu Tavo pažadais, žinau, kad Tu padėsi įveikti visas kliūtis ir pasirūpinsi visomis mano naštomis. Ačiū, Jėzau. Jau šviesiau.

1 Kor 3, 18–23; Ps 24, 1–6


Penktadienis, rugsėjo 7

1 Kor 4, 1–5

Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo (1 Kor 4, 5).

Kartais įsivaizduojame Dievą rūstų, lyg Jis būtų kokia nors dievybė, tik ir telaukianti progos pasinaudoti mūsų nusižengimais. Šios dienos skaitinys piešia visai kitokį paveikslą. Kai ko Dievas Tėvas iš tiesų su nekantrumu laukia – Jis laukia progos kiekvieną savo vaikelį pagirti, kad ir kiek tas vaikelis būtų klydęs, kad ir koks nevykęs jaustųsi.

Ar tiki – Tėvas ieško tavyje kad ir mažiausios gerumo žymelės, kad dosniai tave pagirtų! Kaskart, kai tik bandai geriau Jį pažinti, Jis tau nusišypso. Kiekvienąkart, kai tavo širdis suvirpa iš atjautos kitam Jo vaikui, Jis atpažįsta, kad tavyje darbuojasi Jo meilė. Ir Jis tą meilę padaugina. Net menkiausia tavo pastanga susitvardyti nelieka nepastebėta. Viešpats su džiaugsmu tavo auką palaimina.

Suvokę šią svarbią tikrovę – kaip Tėvas žvelgia į mus, – geriau suprasime, kaip mums vieniems su kitais elgtis. Išmoksime pastebėti, kad Dievas kiekviename žmoguje įskėlė gerumo kibirkštį. Sunkaus elgesio mokinių mokytojai stengiasi atkreipti dėmesį į gerąsias, o ne prastąsias tų mokinių savybes. Geri tokių mokinių mokytojai stengiasi sučiupti juos darančius gera, pagauti juos tada, kai jie yra geri. Ir mes nepraleiskime progos pastebėti ir su dėkingumu paminėti tų gerų dalykų, kuriuos kiti žmonės turi. Net jei blogybių daugiau nei gerumo, prisiminkime, kaip Dievas žvelgia į mus, ir viską padarykime, kad ir mes į kitus Jo akimis žvelgtume. Tada ir save pačius lengviau priimsime, lengviau atrasime savyje ramybę.

Nesėkmės mus kartais išmuša iš vėžių. Dėl klaidų nevalia pasiduoti savigraužai. Mūsų klaidos turėtų pavirsti progomis keistis į gera. Jos turėtų sugrąžinti mus pas Tėvą. Dievas nori suteikti mums malonę mokytis iš savo klaidų ir remtis į Jo apreikšto gerumo pamatą.

Dievo gerumas ir gailestingumas teperkeičia mūsų širdis.

Gailestingumo Tėve, ačiū, kad mane šitaip drąsini. Išmokyk mane į visą pasaulį žvelgti Tavo meilės kupinu žvilgsniu.

Ps 37, 3–6. 27–28. 39–40; Lk 5, 33–39


Šeštadienis, rugsėjo 8

Švč. Mergelės Marijos Gimimas

Mt 1, 1–16. 18–23

Nebijok parsivesti į namus <...> Marijos (Mt 1, 20).

„Tikriausiai meilė...“ – pamąstome žvelgdami į tą, kuris vis nesiliauja kalbėjęs apie jį sužavėjusį žmogų. Negali nepastebėti mylinčiojo akių spindesio, žingsnių lengvumo. Sušyla širdis matant, kaip tėtis gėrisi savo dukrele, vaikas apkabina mamą, jaunuolis su įkarščiu tauška apie savo nuotaką.

Marija Dievui – ir mylima Tėvo dukrelė, ir Sūnaus Mama, ir Šventosios Dvasios nuotaka. Ji Dievo kūrinijos vainikas, Jo akies lėlytė, Jo širdies džiaugsmas. Joje yra visa, ko trokštame net nesusimąstydami. Iš tiesų tikrasis ir giliausias mūsų troškimas – patikti Dievui.

Dievas taip myli Mariją, kad nesiliauja apie ją kalbėjęs nuo žmonijos aušros. Tik puolė pirmieji tėvai į nuodėmę – ir ėmė Tėvas kalbėti apie moterį kaip Ieva, apie moterį, kurios palikuonis sutryps gyvatės galvą. Iškilios moterys – Sara, Ruta, Estera – mielai stovi šviesiame jos šešėlyje. Didžios šventosios – Bernadeta, Kotryna, Teresė, Brigita – gėrisi jos garbe. Net Bažnyčia yra vadinama visų tikinčiųjų motina ir Kristaus nuotaka iš pagarbos Marijai kaip Bažnyčios tapatybės versmei.

Tad kaip galėtume pagerbti tą, kurią jau pagerbė ir apdovanojo pats Dievas? Kaip galėtume švęsti jos gimimo šventę? Dovanodami jai tikrai dvasines dovanas. Žemiškoms motinoms gimtadienio proga dovanojame gėles, tad gal galėtume padovanoti Marijai dvasinę puokštę, pakviesdami ją į užtarimo maldą melsdamiesi rožinį? Žemiškiems sutuoktiniams paruošiame vakarienę, Šventosios Dvasios sužadėtinę galėtume pavaišinti savanoriaudami labdaros valgyklėlėse ar talkindami organizuojant maisto banką vargstantiems. Drauge su savo vaikais rengiame jiems gimtadienio šventes, galime kaip vaikai su mama leisti laiką su Marija, kad ji galėtų parengti mums šventę savuoju tikėjimo ir pasitikėjimo pavyzdžiu.

Rinkimės į dangiškąją šventę. Dovanokime Marijai dvasines meilės, maldos ir tarnystės jos žmonėms dovanas.

Su gimtadieniu, Marija! Myliu Tave. Noriu būti kaip Tu. Tokio tyrumo, tokio tikėjimo...

Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30


Sekmadienis, rugsėjo 9

Mk 7, 31–37

Atsiverk! (Mk 7, 34)

Gyvendamas žemėje Jėzus išgydė nesuskaičiuojamai daug žmonių. Gal kada dingtelėjo mintis: kodėl tik kai kurie išgydymo atvejai Šventajame Rašte minimi? Kodėl ne visi? Kokią daugybę aklųjų Jėzus išgydė! Tad kuo ypatinga būtent Bartimiejaus (plg. Mk 10, 46–52) istorija?

Paprastai Jėzus žmogų paliečia, taria žodį – ir liga pasitraukia. Šį kartą Jėzus pasivedė žmogų atokiau nuo minios, įleido pirštus jam į ausis, patepė seilėmis jo liežuvį ir sušuko iš visos krūtinės.

Kodėl Jėzus visa tai darė? Gal gydydamas žmogaus ausis Jis gydė ir visą žmogų? Gal šis pasakojimas yra ne tik apie fizinį išgydymą, bet ir apie dvasinį? Galbūt tardamas aramajiškąjį Efata! Jis šaukė Atsiverk! širdžiai? Gal pasivedė nuošaliau nuo minios tam, kad niekas neblaškytų? Galbūt drauge su fiziniu kurtumu Jis drauge gydė ir žmogaus dvasinį kurtumą, kad tasai žmogus pajėgtų išgirsti Dievo balsą ir leistųsi Jo keičiamas?

Taigi šis pasakojimas moko, kad Jėzus nori atverti ir mūsų ausis, ir širdis. Leiskime Jam tai padaryti. Leiskime Jam nusivesti mus atokiau nuo minios, atokiau nuo kasdienybės, kasdien nors trumpam palikime visus reikalus, kad pajėgtume išgirsti Jo žodžius ir pažadus. Leiskime Jo žodžiams ištirpdyti bet kokią mūsų baimę, nuogąstavimus ar abejones.

Dabar, kaip tik dabar, įsivaizduok, kad esi su Viešpačiu ramioje vietoje. Žvelk į Jo veidą, į meilę Jo akyse. Tavo dvasios gelmėms Jis norėtų pasakyti Atsiverk! Ateik pas Jį tyliai pasitikėdamas ir vildamasis. Žinok, kad Jis su tavimi. Tegul Jis sako tau gyvenimo žodžius. Atsiverk, kad matytum, kaip Jis pakelia gyvenimo palaužtuosius, kaip myli teisiuosius, kaip gina skriaudžiamųjų teises, kaip alkaniesiems parūpina duonos. Atsiverk ir priimk Viešpaties rūpinimąsi ir ištikimą meilę.

Viešpatie, ateik, nutildyk manyje pasaulio triukšmą, kad Tave girdėčiau. Atverk šiandien mano širdį...

Iz 35, 4–7; Ps 146, 7–10; Jok 2, 1–5


Pirmadienis, rugsėjo 10

1 Kor 5, 1–8

Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu (1 Kor 5, 7).

Įsivaizduok, kad ruoši iškilmingą vakarienę ir ketini iškepti keletą kepalų neraugintos duonos. Užminkei tešlą, nudirbai kitus darbus, grįžai kepti – ir staiga supranti, kad planai žlugo: nežinia kaip į tešlą papuolė šiek tiek raugo... Taigi teks svečius vaišinti visai ne tuo, kuo ketinai.

Raugo įvaizdį Paulius pasitelkia palyginimui: senieji korintiečių gyvenimo įpročiai kaip senas raugas pagadina naująjį jų gyvenimą Kristuje. Nors truputis seno raugo, t. y. nuodėmės, gadina visą naują gyvenimą.

Iš žydų kilusiems krikščionims paimtas iš jų kasdienybės palyginimas apie raugą buvo lengvai suprantamas. Minėtas įvaizdis jiems priminė Neraugintos duonos šventę. Tos šventės metu namie nebūdavo laikoma rauginta duona. Per visą šventę būdavo valgoma tik nerauginta duona. Taip minimas laikas, kai jų protėviai paskubomis valgė neraugintą duoną, pasirengę leistis į kelią, nes atėjo diena, kai Viešpats vadavo juos iš Egipto vergovės. Šį išvadavimo iš Egipto įvaizdį Paulius pavertė krikščioniško gyvenimo vaizdiniu: kaip Dievas išvedė žydus į Pažadėtąją žemę, taip Jėzus išgelbėjo mus iš nuodėmės ir išvedė mus į naują – skaistumo – gyvenimą.

Mūsų gyvenimą reikia nuolat valyti – išmesti senąjį raugą, kad taptume „nauju maišymu“ (1 Kor 5, 7). Viena kita nuodėmė kaip senas raugas gali sugadinti visą mūsų gyvenimo „maišymą“. Kaip tik todėl vėliau Paulius korintiečiams rašė apie būtinybę paimti nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui (plg. 2 Kor 10, 5). Juo greičiau pastebime, kas vyksta mūsų mintyse, juo labiau tikėtina, kad išliksime tyri ir tiesūs Viešpaties akivaizdoje.

Ar tavo gyvenime yra viena kita sritis, kurioje tvyro pavojus, kad neišlaikysi ramybės, susijauks visa diena? Pasistenk numatyti pavojus, kol jie nespėjo visko pagadinti. Kai tik ima suktis netinkamos mintys, čiupk jas į nelaisvę. Paprašyk, kad Jėzus padėtų jas įveikti. Jo padedami galime atsikratyti seno raugo, kol jis dar visko neįraugino.

Tėve, duok man savo malonę šiandien nugalėti drauge su Tavimi.

Ps 5, 5–7. 12; Lk 6, 6–11