ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2019
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, kovo 1

Sir 6, 5–17

Ištikimas draugas – neįkainojamas (Sir 6, 15).

Vieno mokslinio tyrimo duomenimis, per pastaruosius du dešimtmečius daugelio amerikiečių artimų draugų ratas labai smarkiai sumažėjo. Dvigubai daugiau žmonių nei anksčiau teigė, kad jie neturi nė vieno žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti svarbiais klausimais. Įtemptas gyvenimo tempas mums trukdo plėtoti tvarias ir ilgalaikes draugystes. Dėl didžiulio užimtumo, gausybės įsipareigojimų, išmaniųjų technologijų mes pamažėl tarytum savaime tolstame vieni nuo kitų. Nors daugelis žmonių nori turėti ištikimų draugų ir patys tokie būti, jiems tai tampa be galo sunku. Taigi gyvename liūdesio persmelktoje visuomenėje, kurioje daugelis žmonių jaučiasi vieniši!

Siracidas aprašo tokį draugą, kokio visi norime, – neapleidžiantį mūsų, kad ir kas nutiktų. Geru ir blogu metu, džiaugsme ir bėdoje tikras draugas lieka ištikimas. Ta ištikimybė, kurios taip trokštame, atsispindi santuokos priesaikoje. Jaunasis ir jaunoji tuokdamiesi prisiekia visada būti ištikimi: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims. Jie prisiekia visą gyvenimą, iki pat mirties mylėti ir gerbti savo sutuoktinį.

Kaip išmokti tokios meilės? Vis labiau pažįstant Dievo ištikimybę mums: Jo tvirtą, nepajudinamą įsipareigojimą mums. Juo labiau patirsime tokią draugystę, juo geriau gebėsime patys taip draugauti su kitais žmonėmis.

Kas tave myli labiau nei Jėzus, niekada tavęs neišsižadantis Draugas, visada tau atsidavęs Sutuoktinis? Kas tave pažįsta geriau nei tavo Tėvas, matantis tavo nuodėmes ir vis tiek liekantis su tavimi, kad padėtų tau augti šventumu?

Šiandien pamąstyk apie Dievo ištikimybę. Prisimink, kaip Jis atvedė savo tautą į Pažadėtąją žemę, nepaisant jos silpno tikėjimo ir neklusnumo. Pamąstyk apie karalių Dovydą. Ne visada jis buvo klusnus Dievui, bet Dievas niekada neatšaukė savo palaiminimo jam. Prisimink, kad Jėzus atleido Petrui, nors šis net tris kartus Jo išsižadėjo. Visa tai apmąstydamas vis geriau suprasi, kokia yra ir turi būti ištikima draugystė. Ir pats išmoksi būti geras draugas ir priimti Dievo tau dovanojamą meilę per draugus.

Jėzau, parodyk man, kaip ištikimai Tu mane myli, kad ir aš tapčiau vis ištikimesnis draugas.

Ps 119, 12. 16. 18. 27. 34–35; Mk 10, 1–12


Šeštadienis, kovo 2

Mk 10, 13–16

Leiskite mažutėliams ateiti pas mane (Mk 10, 14).

Jeigu tau teko kiek ilgiau pabūti su vaikais, tikriausiai pastebėjai, kad jie anaiptol nėra tobuli angelėliai. Vieni bėgioja visa gerkle rėkaudami, kiti mėgsta mėtyti daiktus, treti įkyriai pristoję klausinėja, dar kiti neleidžia nė žodeliu persimesti tėvams. Vaikai, kurie susibūrė aplink Jėzų, irgi nebuvo angelėliai. Vieni iš jų buvo tylesni ir ramesni, kiti labai judrūs, netgi padūkę ir triukšmingi, vieni smalsūs, kiti visom išgalėm stengėsi į save atkreipti dėmesį. Ir visus tuos tokius įvairius vaikus traukė Jėzus! O Jis visus noriai priėmė! Toje kultūroje vaikai buvo mokomi užleisti suaugusiajam kelią, o Jėzus juos kvietė ateiti, kad galėtų palaiminti. „Leiskite mažutėliams ateiti“, – prašė Jis.

Ir į mus Jėzus žiūri panašiai. Jis nesitiki, kad mes tobulai elgsimės. Tiesiog nori būti arti mūsų. Jis žino, kad kiekvienas iš mūsų labai nori būti priimtas, vertinamas, pritapti prie kitų, sutarti. Štai ką Jėzus nori mums pasakyti: nesvarbu, ar tu jautiesi vertas būti mano draugu, ar nesijauti juo galintis būti, nesvarbu, kad tau nepavyksta būti tobulu mano draugu, aš vis tiek trokštu, jog ateitum pas mane.

Visa tai turėdamas galvoje dar kartą perskaityk šį skaitinį. Įsivaizduok tuos nepaprastai įvairius vaikus, kuriuos atvedė ar atnešė pas Jėzų. Pamąstyk apie Jo meilę ir kantrybę. Pamąstyk apie Jo užkrečiamą džiaugsmą, trykštantį bendraujant su vaikais. Įsivaizduok Jėzų, mylintį ir laiminantį kiekvieną vaikutį.

O dabar įsivaizduok pats esąs vienas iš tų vaikų. Įsivaizduok, kad Jėzus ir į tave žvelgia taip pat meiliai, kaip ir į kitus šalimais lakstančius vaikučius. Jis tau taria: „Nebijok.“ Paskui paima tave už rankutės. Jėzus tave kaip nuluptą pažįsta ir meiliai priima. Jis nenori, kad jaustumeisi nevertas. Jis įžvelgia tavo vidinį gerumą ir žino, kokiu žmogumi gali tapti. Tavo aštrūs kampai bus nugludinti.

Ar girdi, kaip Jis tave kviečia? Bėk pas Jį!

Jėzau, padėk man artintis prie Tavęs kaip vaikui.

Sir 17, 1–5; Ps 103, 13–18


Sekmadienis, kovo 3

Lk 6, 39–45

Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies (Lk 6, 42).

Žmonės linkę vertinti kitų elgesį ir patarinėti, net neprašomi ir nelabai ką turėdami pasiūlyti. Smagu klausytis vaikų, postringaujančių apie tai, ko visai neišmano. Deja, visai nelinksma klausytis žinovo tonu kalbančio, bet nieko neišmanančio suaugusiojo. Neišmanėlių patarimai kartais būna netgi pavojingi. Apie tokius atvejus sakome: aklas aklą veda.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus sako, kad mes esame ypač linkę teikti dvasinius ar moralinius patarimus, netgi kai tai nebūtina, be to, tam nederamu laiku ir netinkamoje vietoje. Tiesiog mums viskas taip aišku, kad skubame savo nuomonę piršti kitam. Bet kai patys patenkame į keblią situaciją, būname kur kas atsargesni, neatrodo viskas taip paprasta ir lengvai išsprendžiama.

Tik vienas Dievas mato tikrą ir platų vaizdą. Todėl Jis su mumis ir elgiasi kantriai, maloniai ir gailestingai. Kokia guodžianti ši tiesa! Galime ramiai ilsėtis, nes esame saugūs dangiškojo mūsų Tėvo delnuose.

Tačiau ši tikėjimo tiesa ne tik teikia ramybę, bet ir meta iššūkį. Dievas mato kiekvieno žmogaus tikrą ir platų vaizdą. Jis kiekvieną žmogų laiko savo delnuose, net tą, kurio visai nesupranti. Taigi tau nereikia stengtis kitam ką nors įteigti ar jį žūtbūtinai pakeisti. Palik tai Dievo rūpesčiui!

Žinoma, mums turi rūpėti aplinkiniai žmonės, jų gyvenimas. Bet mūsų rūpestis turėtų reikštis atjauta, supratingumu, gailestingumu, meile, o ne smerkimu, vertinimu ir patarinėjimais.

Prisimink tą žmogų, kurį griežtai vertini ar kuriam mėgsti patarinėti. Gal prisimeni paskutinį jūsų pokalbį, kai vos susiturėjai (arba nesusiturėjai) nepuolęs jam aiškinti, kaip jis turėtų gyventi? Pamąstyk, kaip su tuo žmogumi reikėtų kalbėtis, kad jam parodytum meilę, užuot jį taisęs ir mokęs.

Viešpatie, padėk man spinduliuoti Tavo malonę ir meilę aplinkiniams žmonėms. Noriu į visus žvelgti Tavo akimis.

Sir 27, 4–7; Ps 92, 2–3. 13–16; 1 Kor 15, 54–58


Pirmadienis, kovo 4

Šv. Kazimieras, Lietuvos Globėjas

Jn 15, 9–17

Šv. Kazimieras visą gyvenimą uoliai stengėsi pasilikti Viešpaties meilėje. Jis ja ir joje gyveno, o dabar joje ilsisi, todėl ir gali mums padėti, todėl galime jį vadinti Lietuvos ir jaunimo globėju. Viešpats nieko neatsako saviesiems, savo draugams. Visa, kas Jo, yra ir jų.

Šiandienos Evangelijoje skaitome apie draugystės slėpinį. Pirmiausia apie Dievo ir žmogaus draugystę, iš jos, kaip iš versmės, kyla ir tikroji žmonių draugystė. Draugystė grindžiama meile. Ji tokia svarbi, kad Jėzus ją palieka kaip įsakymą, kaip priesaką.

Jono evangelijos 15 skyriuje itin dažnai vartojamas žodis „pasilikti“. Bene 11 kartų. Vien šiandienos skaitinyje jis nuskamba 3 kartus. „Pasilikite mano meilėje!“ Draugai nori būti kartu. Mylimieji trokšta nuolat likti kartu. Pasilikti reiškia susivienyti, sueiti į giliausią bendrystę. Pasilikti – tai įsipareigoti ištikimybės priesaika. Jėzus kviečia nesitraukti nuo Jo nei varge, nei kančioje, nei džiaugsme. Ir pats žada visada su mumis pasilikti. Jo pažadas netgi didesnis – Jis pasilieka ne tik su mumis, bet ir mumyse.

Abipusės ištikimybės pažadas nėra abstraktus. Tai pasilikti kartu kasdienybėje, tai apsikeisti meilės žvilgsniais, žodžiais. Pasak šv. Kotrynos Sienietės, Kristus pasirodo sieloje juntamu būdu, Jis leidžiasi paliečiamas nuolankia kasdiene malda. Ištikimai nudirbami kasdieniai darbai, ištikimi atsiliepimai į pagalbos prašymus, ištikimybė Dvasios įkvėpimams, ištikima malda moko draugystės nuolankumo. Ištikimybė reikalauja nusižeminimo. Bet jos vaisiai nuostabiai saldūs: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“ (Jn 15, 7). Be to, Jėzus žada ištikimuosius apdovanoti tokiu džiaugsmu, kuriam nieko netrūksta (plg. Jn 15, 11).

Tad tebūna tuoj prasidėsianti gavėnia mums ištikimos ir džiugios draugystės su Viešpačiu metas. Pasilikime su Juo, kaip pasilikdavo karalaitis Kazimieras, kasdiene malda, pasninku ir išmalda.

Viešpatie, kas gi gali mane atskirti nuo Tavęs, nuo Tavosios meilės… Trokštu maitintis Tavo Tiesa ir pasilikti Tavo meilėje.

Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14


Antradienis, kovo 5

Mk 10, 28–31

Daugel paskutinių – pirmi (Mk 10, 31).

Visų mūsų gyvenime būna tokių sričių, kurios mus erzina, kuriose nesiseka susitvarkyti. Nepajėgiame susivaldyti, nešaukti ant vaikų, neįstengiame atsikratyti apmaudo, nepavyksta įveikti nuodėmingo įpročio. Vis suklumpame, vis liekame paskutiniai ant įsivaizduojamų dorybių pakopų. Bet Jėzus mąsto kitaip. Jis neskirsto mūsų į varžybų laimėtojus ir pralaimėtojus, į užėmusius antrąją vietą ir besivelkančius vos ne pačiame gale. Dievo Karalystėje nėra varžybų. Dievas nori, kad kiekvienas laimėtų, ypač kad laimėtų tie, kurie, pasaulio nuomone, užima paskutines vietas.

Argi tai ne Geroji Naujiena?! Niekada nėra per vėlu žengti žingsnį arčiau Viešpaties.

Pavyzdžiui, Dievas metų metus tave prašo valdyti savo pyktį, nustoti apmaudavus ar vis darius ir darius kokią nors nuodėmę. Ir, įsivaizduok, kad atradai malonę pasikeisti. Dievas nesakė: „Tai kodėl taip ilgai nepasitaisei?“ Jo gailestingumas liejasi per kraštus, jis nepaprastai gausus. Dievo gailestingumui nerūpi tvarkaraščiai, Jis peržengia laiko ribas. Tad tu niekada nevėluoji.

Tokį Dievo gerumą mūsų protui sunku apimti. Jėzus nematuoja pasiėmęs laikrodį mūsų pažangos, nematuoja nė mūsų dorybių dydžio. Jis nesielgia kaip mūsų viršininkas. Juk viskas priklauso nuo laisvos Jo dovanos – malonės. Tą dovaną Jis mums siūlo ir teikia ir pat paskutinės akimirkos. O mums tereikia ją priimti. Štai kodėl paskutiniai bus pirmi (plg. Mk 10, 31). Nebūtinai jie pirmi atbėgs. Jie bus pirmi, nes tie žmonės, kuriuos laikome paskutiniais, Viešpačiui lygiai taip pat brangūs kaip tie, kuriuos mes laikome pirmais.

Jėzus pažadėjo, kad žmogus, atsisakęs senojo gyvenimo, gaus šimteriopai jau dabar, o ateityje – amžinąjį gyvenimą (plg. Mk 10, 30). Šis pažadas skirtas ir tau.

Taigi dalyvaujame neįprastose lenktynėse. Taisyklės – šališkos. Jos tavo naudai. Tad atsikratyk bet kokio erzulio ir šiandien pradėk viską naujai. Prašyk Viešpatį parodyti savo gailestingumą ten, kur esi. Jo gailestingumas tau teprimena, kad niekada nėra vėlu keistis ar mėginti iš naujo.

Jėzau, dėkoju Tau už Tavo neaprėpiamai dosnų gailestingumą.

Sir 35, 1–12; Ps 50, 5–8. 14. 23


Trečiadienis, kovo 6

Pelenų diena

Mt 6, 1–6. 16–18

Netrimituok sinagogose ir gatvėse (Mt 6, 2).

Tarkime, kad esi aistringas bėgikas. Kasryt, lietui lyjant ar plieskiant saulei, bėgi tol, kol įveiki tris kilometrus. Tiek, kiek esi nusistatęs. Ar dažnai pasakoji savo bendradarbiams ir kaimynams, kad bėgioji? Tikriausiai, kad nelabai dažnai. Bent ne kasdien. Juk bėgioji ne todėl, kad galėtum kasryt pasigirti, koks tu šaunuolis, bet kad būtum sveikas ir žvalus.

Panašios nuostatos Jėzus prašo mus laikytis gavėnios metu pasninkaujant, meldžiantis ir aukojant vargšams. Ir pasninkauti, ir melstis, ir išmaldą duoti mums turėtų būti taip įprasta ir kasdieniška, kad nekiltų net mintis tuo didžiuotis ar girtis.

Žinoma, ištvermingai laikytis šių praktikų yra nemažas iššūkis. Gyvenimas įtraukia į savo sūkurį. Bet argi gavėnia nėra metas atsitraukti nuo įvairiausių reikalų, kad priartėtume prie Dievo?

Keturiasdešimt gavėnios dienų – nuostabi proga įžengti į kasdienių palaiminimų pasaulį. Jei įsipareigosime šią gavėnią kasdien melstis, išsiugdysime nuolatinį įprotį leisti laiką su Dievu ir sutikti, kad Jo žodis keistų mūsų širdį. Jei įsipareigosime ateinančias šešias savaites pasninkauti – nevalgyti kokio nors itin mėgstamo maisto, susilaikyti nuo kokios nors malonios veiklos ar atsisakyti pernelyg griežto požiūrio, – įgysime progą tapti mažiau prisirišusiems prie šio pasaulio ir daugiau prisirišti prie Kristaus. Jei įsipareigosime aukoti savo laiko ir pinigų, kad padėtume vargšams, dosnumas ir atjauta taps mūsų įprastomis dorybėmis.

Jėzus tave kviečia šią gavėnią grįžti „pas VIEŠPATĮ, savo Dievą“ (Jl 2, 13). Kiekviena kelionė prasideda nuo mažiausių, įprasčiausių žingsnių. Tad tetampa kasdieniu įpročiu atsigręžti į Viešpatį laikantis šių trijų įprastų ir dvasinių praktikų. O tada galbūt išvysi ir ką nors neįprasto – netikėtus dvasinius vaisius.

Jėzau, padėk man ištikimai laikytis kasdienių gavėnios praktikų, kad per jas priartėčiau prie Tavęs.

Jl 2, 12–18; Ps 51, 3–6. 12–14. 17; 2 Kor 5, 20 – 6, 2