ŽODIS tarp mūsų

Vilties kelionė

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 1

Moteris žiūri į savo atvaizdą veidrodyje. Tiek daug pasikeitė per metus, prabėgusius nuo santuokos dienos: nauji namai, mylintis vyras, į pasaulį beldžiasi vaikelis. Ji numano, kad priešakyje – nesuskaičiuojama daugybė iššūkių, bet nujaučia, kad sykiu jos laukia ir apsčiai džiaugsmų, naujų atradimų. Mintys apie iššūkius jai suteikia jėgų.

Už darbo stalo sėdįs vyras žvelgia pro savo naujojo biuro langą. Jam patikėtos aukštesnės pareigos, jis džiaugiasi ateities galimybėmis. Nors darbo krūvis padidėjo, bet jis pirmąsyk tvarko tokius didelius projektus. Tad jis nesinervina dėl padidėjusio krūvio, veikiau jaučiasi pasirengęs susidoroti su visomis kliūtimis.

O dabar pamėginkime įsivaizduoti tokius vaizdus:

Našlė, gyvenanti slaugos namuose, sužino, kad serga paskutine vėžio stadija. Vaikai jos jau nebelanko, ir moteris suvokia, kad mirtį jai pasitikti teks vienų vienai…

Penkiasdešimtmetis vyras, turįs pora vaikų, besimokančių koledže, staiga išmetamas iš darbo. Jam niekaip nesiseka susirasti naujo, visur sakoma, kad jis jau per senas…

Moterį nieko nepaaiškinęs paliko jos vyras. Jis tiesiog ištuštino banko sąskaitą ir pametė šeimą…

Šios istorijos, be abejonės, skiriasi nuo pirmųjų dviejų. Pirmosiose pasakojama apie kupinus vilties žmones. Jų ateitis atrodo šviesi, jie drąsiai sutinka jiems metamus iššūkius. Paskesnės istorijos – apie praradusius viltį žmones. Jų ateitis atrodo niūri, netgi grėsminga. Jie su siaubu žiūri į ateitį, mintys apie ją veikiau atima jėgas nei padeda įveikti sunkumus.

Visi pažįstame praradusių viltį žmonių. Ir mes patys sykiais jaučiamės beviltiškai. Nors ir gyventume be vilties žiburėlio ištisą dieną ar netgi dešimtmetį, Jėzus nepaliaujamai trokšta mums įdiegti viltį. Jis sako, kad visada yra vilties, kad Jis pats atėjo mums sugrąžinti viltį. Ar viltis nebuvo tas dalykas, kurio išmoko pora Jėzaus mokinių Velykų sekmadienį. Tad pagvildenkime jų istoriją, pažiūrėkime, ką jie iš tikrųjų sužinojo. Perskaitykime evangelisto Luko pasakojimą apie du keliautojus, einančius keliu į Emausą (Lk 24, 13–35).

Dangiškasis Svečias

Buvo Velykų sekmadienis. Du Jėzaus sekėjai skubėjo keliu į Emausą, nediduką kaimelį už Jeruzalės sienų. Jie kurį laiką buvo Jėzaus mokiniai, tad girdėjo Jį pamokslaujantį, matė Jo daromus stebuklus. Jų širdis, atrodo, laimėjo dieviškasis Mokytojas. Tačiau viskas pasikeitė, kai jų mylimą Mokytoją suėmė, nuplakė ir nukryžiavo. Mokiniai tikėjo, kad Jėzus yra išrinktasis. Jie manė, kad Dievas Jį atsiuntė atpirkti Izraelį. Bet Didžiojo penktadienio įvykiai mokinius pribloškė. Jie netgi pasijuto apgauti, išduoti. Tad nusprendė grįžti namo ir toliau gyventi kaip pirma.

Pakeliui sutiko nepažįstamąjį – jie neatpažino Jėzaus! Toliau keliavo visi drauge. Nepažįstamasis jiems paaiškino Dievo sumanymą: reikėjo, kad Mesijas kentėtų ir mirtų, bet tas pats Mesijas prisikels ir sugrįš garbėje. Nepažįstamojo žodžiai taip patraukė tųdviejų mokinių širdis, kad jie pakvietė jį drauge pietauti, nes panoro daugiau Jo pasiklausyti. Svečiui laiminant duoną, atsivėrė mokinių akys, jie išvydo, kad iš tikrųjų su jais – Jėzus.

Taigi Jėzus iš tiesų ir yra turėjęs ateiti Mesijas. Ir Jis prisikėlė! Visa, ką Jis sakė ir darė, buvo tiesa. Mokiniai įtikėjo. Nustebę ir pradžiugę jie nuskubėjo atgal į Jeruzalę papasakoti Petrui ir kitiems gerosios naujienos.

Kokia atrodo ateitis?

Šis nuostabus pasakojimas atskleidžia vilties galybę. Kol nebuvo atpažinę Jėzaus, tie du mokiniai ėjo iš Jeruzalės. Jie atsiskyrė nuo mažos tikinčiųjų bendruomenės, kuri telkėsi aplink Jėzų ir Jo skelbiamą žinią. Tiedu vyrai paliko žmones, su kuriais jie melsdavosi; žmones, su kuriais išgyveno Dievo meilę ir gailestingumą; žmones, su kuriais drauge matė daugybę stebuklų ir išgydymų. Taigi palikdami šį mažą tikinčiųjų būrelį jie tarsi nusitolino ir nuo paties Jėzaus, ir nuo visko, ko Jis mokė.

Tačiau Jėzus neleido jiems nutolti. Jis išėjo jų ieškoti. Kaip gerasis ganytojas, apie kurį žinome iš palyginimo, Jėzus neleido jiems toli nuklysti, Jis ėjo paskui juos mėgindamas sugrąžinti namo. Kad susigrąžintų tuodu mokinius namo, Jėzus nesistengė juos apstulbinti savo galybe ar stebuklais. Jis jų nei įkalbinėjo, nei maldavo sugrįžti. Nesistengė įtikinti, kad jie padarė didžiulę klaidą. Jėzus paprasčiausiai iš naujo įžiebė jų širdyse viltį. Papasakodamas apie Dievo išgelbėjimo planą Jėzus parodė mokiniams, kad Jo mirtis nebuvo vien atsitiktinumas. Dievas jų nepaliko likimo valiai, nė Jėzus jų neapleido.

Jėzui kalbant, Dievo pažadai įskėlė mokinių širdyse ugnį. Ateitis nušvito, nes jie matė, kad praeityje duoti pažadai – tikri.

Sugrįžkime prie šio straipsnelio pradžioje papasakotų istorijų. Pirmosiose pasakojama apie žmones, prieš kuriuos šviesi ateitis, o paskesniosiose – apie žmones, neturinčius vilties dėl savo ateities. Ir Emauso mokiniai, kaip tų paskesnių istorijų veikėjai, jautėsi neturį ateities Jeruzalėje. Jėzaus pažadus – visą Jo paskelbtą gerąją naujieną – užtemdė Jo mirtis. Taigi Jėzus, būdamas kartu su tiedviem mokiniais, atvėrė jiems akis. Jie jau gebėjo matyti tolyn besidriekiantį kelią ir galėjo rinktis tai, ką Jėzus jiems numatė.

Kai mes prarandame viltį, Jėzus trokšta prisiartinti prie mūsų ir eiti drauge su mumis, netgi tada, kai einame tolyn nuo Jeruzalės. Jis nori mus įtikinti, kad turi planų mūsų gyvenimui. Jėzus nori padėti mums žvelgti į tas aplinkybes Jo akimis, tai yra su tikėjimu ir viltimi. Jis trokšta, kad tikėtume, jog Jis nepasitraukė ir gali mums padėti. Jis stengiasi, kad mes pakeltume akis į dangų ir pamatytume, kad esame daug didesnės istorijos dalyviai. Jėzus visada nori, kad mes turėtume daug platesnę, daug dangiškesnę perspektyvą. Ir būtent iš jos žvelgtume į visus mums tenkančius iššūkius ir išbandymus. Jis nori mus įtikinti – netgi jei tai iš pažiūros prieštarauja žmogiškajai logikai, – kad vilčiai visada yra vietos ir kad mūsų tikrai laukia šviesesnės dienos.

Nuo žodžių prie Apreiškimo

Vien žodžių mokiniams nepakako. Tiesa, jų širdys suliepsnojo, jie ėmė žvelgti į ateitį nauju žvilgsniu. Tačiau kol kas jie vis dar ėjo klaidinga kryptimi – tolyn nuo Jeruzalės. Jie vis tolo nuo miesto, kol neatpažino Jėzaus, neįžvelgė Jame naujosios ateities. Atgal pas likusius mokinius išskubėjo tik atpažinę Jėzų. Emauso mokiniams reikėjo asmeninio susitikimo su Jėzumi, kad priimtų širdyse įsižiebusią viltį. Ir tas asmeninis susitikimas įvyko valgant, Jėzui laiminant duoną.

Jie išsyk suvokė, kad atėjo Dievo karalystė. Negana to, suprato turį dalį Dievo plane. Pajuto prasmę, suvokė, kas yra siuntimas, pasijuto veržlūs ir turį daug jėgų. Žinojimas, kad Jėzus buvo su jais, suteikė drąsos atremti ateities iššūkius, kad ir kokie sunkūs jie būtų; suteikė drąsos visa priimti su viltimi ir pasitikėjimu.

Emauso istorija atskleidžia, kad pamokslavimo nepakanka mums išjudinti, pastūmėti veikti. Štai kodėl Mišias sudaro Žodžio ir Eucharistijos liturgijos. Mūsų širdis sujaudina Mišių skaitiniai, bet dar reikia, kad dvasinės akys atsivertų, kad galėtume pamatyti Jėzų, įsileisti Jį į savo širdis ir taip patirti perkeičiančią Jo galią.

Kokia yra tikroji viltis?

Tikriausiai ne vienas susigriebsime, suvokę, kad esame pakeliui į Emausą. Net nežinosime, kaip tame kelyje atsidūrėme. Veikiausiai leidome dienos rūpesčiams užtemdyti Jėzaus pažadus. O gal pasidavėme pagundai, ir nuodėmė mus nutolino nuo Viešpaties. Gal mus pergalėjo nedrąsa ar nerimas. Netekę vilties nuliūdome, pasijutome sugniuždyti.

Tačiau neturime pasilikti neviltyje! Jėzus gali atverti mūsų akis vilties ženklams. Jis gali vėl uždegti mūsų širdis, priminti savo pažadus. Jis išveda mus iš atsiskyrimo ir padeda vėl užmegzti ryšį su broliais ir seserimis Kristuje. Tačiau užvis svarbiausia – Jis pats mums apsireiškia, kai atsiduodame į Jo rankas. Jis mus padaro laimingus – sugrąžina į namus, kur esame kartu su Juo.

Ar būtumėte kupinas vilties, ar prislėgtas baimės ir nerimo, Jėzus teįžengia pas jus. Teuždega Viešpats jus naujojo gyvenimo viltimis, tesuteikia jėgų atremti visus gyvenimo metamus iššūkius. Jis lydi kiekvieną jūsų gyvenimo žingsnį, nors kartais Jo ir neatpažįstate.

Tad Viešpats tegydo mus, tedrąsina, teatveria akis, temaitina gyvenimo duona.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!