Straipsniai

MŪSŲ VILTIS – PRISIKĖLIMAS

Visi turime vilčių ir svajonių, trokštame, kad jos išsipildytų. Tačiau jokia svajonė ir jokia viltis neprilygsta amžinojo gyvenimo pažadui, kurį Dievas mums davė Jėzuje. Kad ir kokias kovas tenka kovoti, kad ir kokius sunkumus reikia įveikti šiame gyvenime, ši viltis išlieka. Ši tvirta viltis pagrindžia visas kitas mažesnes viltis.

NAUJAS DANGUS IR NAUJA ŽEMĖ

Kai Jėzus sugrįš ir mus prikels, mes gyvensime naujame danguje ir naujoje žemėje (plg. Apr 21, 1). Apreiškimo knygoje Jonas aprašo dangiškąjį miestą Jeruzalę, nužengiančią į žemę, „žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas“ (Apr 21, 10–11). Paskutinio teismo metu viskas, kas yra pasaulyje neteisinga ar bloga, bus ištaisyta, Dangus ir žemė taps viena, tai bus nauji ir amžini mūsų namai. Tuo slėpiningu atnaujinimu bus galutinai įvykdytas Dievo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).

KAIP TAPTI VILTIES ŠVYTURIU

Bažnyčia moko, kad drauge su tikėjimu ir meile viltis yra teologinė dorybė, kurią Dievas įlieja į tikinčiųjų sielas, kad jie gebėtų elgtis kaip Dievo vaikai (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1813). Vis dėlto, nors viltis yra Dievo dovana, mes galime stiprinti savo vilties „raumenis“, gyvendami šia dorybe, ją skelbdami ir liudydami. Tepaverčia Dievas mus vilties ženklu pasauliui, atspindinčiu Jo meilę ir gailestingumą, Jo nuolatinį troškimą amžinai susivienyti su kiekvienu savo vaiku.

Tėvas Craig Morrison, O. Carm.
MAČIAU VIEŠPATĮ!

Prisikėlęs Jėzus Mariją Magdalietę sutiko gedinčią ir raudančią... Jis ir mus sutinka liūdinčius, prislėgtus, verkiančius. Klausykime Jo balso, kviečiančio mus tęsti tikėjimo kelionę ir kopti į tikėjimo viršūnę, kaip kad Jis Velykų rytą užvedė jon Mariją Magdalietę.