ŽODIS tarp mūsų

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 2

Tikriausiai kada nors skaitėte laikraštyje apie mirties bausmės laukiantį kalinį? O gal matėte filmą apie mirti pasmerktus katorgininkus? Pasmerktas žmogus atrodo esąs iškilmingas, tylus, susimąstęs. Kai kurie pasmerktieji būna nuliūdę, graužiami sąžinės dėl savo darbų. Arba priešingai – pikti, protestuojantys dėl, jų nuomone, nepelnyto pasmerkimo. Dažniausiai nuteistieji būna įsibauginę. Pasmerktasis mirti paprastai išgyvena sumišusius jausmus – gailestį, susipynusį su priekaištais, nepasitenkinimu, arba niūrų susitaikymą su savo likimu.

Vieno neišgirsime iš mirtininko, kad jis jaučiasi gerai žinodamas, jog bus nubaustas mirtimi. Nė vienas pasmerktasis nepuolė girtis draugams įveikęs šį pasaulį, veikiau šis pasaulis įveikė ir nužudė jį. Pasmerktasis žino, kad jo artimieji nedžiūgaus ir nebus visiškai ramūs jam iškeliavus. Nors jis ir stengiasi laikytis drąsiai, bet matyti ir slaptos baimės ženklų.

Žmogus kitiems

Jėzus žinojo būsiąs suimtas, nukankintas ir nukryžiuotas, todėl ir pasakojimas apie Paskutinę vakarienę taip jaudina. Jėzus žinojo, kad Judas išduos jį kunigams, kad Petras Jo išsigins, kad mokiniai išsilakstys. Nepaisant viso to, Jėzus paskutinį kartą valgydamas mažai kalba apie Jo laukiančius baisumus, vienišumą. Jis rūpinasi bičiuliais, silpnais ir nuodėmingais, nors jie, atrodo, yra išmėginti. Paskutines gyvenimo valandas Jėzus rūpinasi būreliu vyrų ir moterų, kurie bus veikiai priblokšti Jo mirties.

Jėzus juos guodžia vilties žodžiais. Jau sakėme, kad žmonės nematydami jokios ateities praranda viltį. Jėzus numanė, kad po Jo mirties mokiniai ims mąstyti, kad tie treji metai tikriausiai buvo veltui. Jėzus taip pat žinojo, kad Jo mirtis išsklaidys visas mokinių svajones apie Dievo karalystę. Kaip gali ateiti karalystė, jei tas, kurį laikėme karaliumi, neapsigynė nei pats, nei savo sekėjų neapgynė? Kokia gali būti ateitis žlugus viltims?

Numanydamas, kad mokiniams iškils tokie klausimai, Jėzus stengėsi jiems nusakyti, kas jų laukia po Didžiojo penktadienio. Jis norėjo, kad jie mokėtų pakelti akis viršum visų nelaimių, kad gebėtų įžvelgti kupiną vilties ateitį. Pamėginkime ir mes įsiklausyti į Jėzaus pažadus. Galbūt mumyse įsižiebs viltis.

Dangaus viltis

Pirmiausias ir aiškiausias Jėzaus duotas pažadas – dangaus viltis. „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! – drąsino Jėzus: – Einu jums vietos paruošti!“ (Jn 14, 1–2). Jis pažadėjo sugrįšiąs ir pasiimsiąs mokinius, kad jie amžiais būtų su Juo. Taigi visa, ką Jėzus sakė ar darė, buvo susiję su dangumi. Visi Jo padaryti stebuklai rodė, kad mes būsime perkeisti danguje. Visi Jėzaus pamokymai buvo apie tai, kaip turėtume gyventi, kad dangus nusileistų į žemę. Ir kiekvienas palyginimas vaizdavo gyvenimą, kurį Dievas mums trokšta suteikti. Gyvenimą, kurio pilnuma bus Jėzui sugrįžus visų mūsų pasiimti į savo karalystę.

Šį pažadą – paruošti mums danguje vietą – Jėzus duoda kiekvienam pakrikštytajam Jo vardu. Į šį pažadą įeina ir pažadas mus parengti dangui. Vadinasi, pažadas nuplauti mūsų nuodėmes, mokyti mus šventumo, suteikti visas reikiamas dovanas ir malones.

Dangaus viltis mums šnibžda, kad, nors viskas šioje žemėje klojasi nekaip, gyvenimo pabaigoje rasime amžinojo poilsio, ramybės ir paguodos vietą. Viltis mums sako, kad išsaugoję savo tikėjimą galiausiai pasieks vietą, kur nėra kentėjimų, kur nesrūva ašaros, kur nėra skausmo ar išsiskyrimų. Viltis mums kalba apie ateitį, dėl kurios verta gyventi, ateitį, kuri padeda ištverti visus dabarties sunkumus. Ši ateitis laukia kiekvieno priėmusio Jėzų ir Jo žinią.

Šventosios Dvasios viltis

Tikriausiai numanote, kaip pasijuto mokiniai, išgirdę iš Jėzaus dangaus pažadą, bet suvokę, kad toliau teks keliauti be Mokytojo? Kaip jaustumėtės, jei jus pakviestų į puikią vakarienę, tačiau nepasakytų, kokiame miesto kampelyje ta ištaiginga vakarienė laukia jūsų?

Jėzus savo mokinių nesuklaidino. Jis nesisvaidė tuščiais pažadais, neleido jiems tuščiai viltis. Jėzui taip elgtis nebūdinga. Jo pažadai susiję veikiau su dabartimi, nei su be galo tolima ateitimi. Jo pažadai nėra minklės ir nereikalauja aklo tikėjimo. Juk Jėzus mokiniams pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri padės tikėjimo kelionėje. Dvasia padės mokiniams atskirti gera nuo bloga, mokys ir primins visa, ko Jėzus mokė, ką Jis sakė būdamas su jais.

Dvasia veiks ne tik kaip mokytoja ir vadovė. Ji taip pat – apreiškėja. Šventoji Dvasia atvers mokinių širdis Dievo meilei. Meilei, kuri tokia galinga, kad pajėgi įveikti visas baimes, visokį nerimą, abejones ir kaltes. Dvasia „praneš, kas turi įvykti“ (Jn 16, 13), suteiks įkvepiančių ir palaikančių, gyvenimą apšviečiančių įžvalgų.

Jėzus savo mokiniams sakė, kad bus geriau, ji Jis iškeliausiąs (plg. Jn 16, 7). Be abejo, Jis numatė, kad Jo mirtis bus skausminga mokiniams, todėl ir pasakė šiuos žodžius. Bet sykiu Jis pažadėjo, kad jų liūdesys virsiąs džiaugsmu, kai jie bus pripildyti Dvasios (plg. Jn 16, 20). Dvasioje mokiniai atrasiantys visa, ko reikia gyvenimui drauge su Juo. Laisvė nuo nuodėmės, artumas Dievui, siuntimas, džiaugsmas dėl išrinkimo statydinti Dievo karalystę – visa tęsis ir gilės Jėzui įžengus pas savo Tėvą. Bet pirmiausia Jis turi mirti.

Šis Dvasios atsiuntimo pažadas gali tapti paguodos ir vilties versme. Ji – visada su mumis, Ji mums apreiškia tikėjimo tiesas, suteikia gyvenimo išminties, veda mus į tiesos pilnatvę. Dvasia žino, kad Jos apreiškimas, vykstantis mūsų širdyse, turi galios mus išjudinti vykdyti Dievo planą, Dievo sumanymą, kuris mus veda į vis didesnę garbę.

Jo pergalė yra mūsų viltis

Broliai ir seserys, mes visada galime turėti viltį. Kad ir kokia būtų mūsų padėtis, esame dangaus piliečiai! Kad ir kaip viskas atrodytų tamsu bei niūru, mūsų širdyse gyvena Šventoji Dvasia – pats Dievas! Mūsų pašaukimas – garbė, mums prieinama visa Dievo išmintis. Krikštu esame nukryžiuojami drauge su Kristumi ir kartu su Juo prikeliami naujam gyvenimui. Tuščias kapas ne tik Jėzaus, nūdien jis yra ir mūsų.

Viena yra kantriai ir nuolankiai pakelti išmėginimus bei kentėjimus. Juk galime netgi vienyti savo kančias su Kristaus kentėjimais. Tai gali būti mūsų užtarimo malda ar netgi atgaila. Tačiau anaiptol nėra krikščioniška kentėti išleidžiant iš akių mūsų orumą ir paveldą. Priimti sunkumus tik kaip neišvengiamą būtinybę, niūriai, stoiškai pasiduodant reiškia pamiršti, kas mes esame Kristuje ir kur keliaujame.

Nors mes ir esame Kristaus, mūsų gyvenimas nebūtinai bus nepaliaujama regima laimė ir ramybė. Jėzus ir mus, kaip savo mokinius per Paskutinę vakarienę, įspėja: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia“ (Jn 16, 33). Tačiau sykiu Jis padrąsina: „bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Jėzaus pergalė yra mūsų pergalė. Ir ši pergalė yra mūsų vilties versmė.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!