ŽODIS tarp mūsų

Kelionės duona

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 3

Priverstas bėgti nuo karalienės Jezabelės kruvinų užmačių, pranašas Elijas visiškai išseko, neteko drąsos. „Gana! – jis šaukė, – nūn, VIEŠPATIE, imk mano gyvastį.“ Bet Dievas neskubėjo pasiimti Elijo gyvybės. Jis atsiliepė į pranašo maldavimus jį pamaitindamas – taip suteikė jėgų ilgai kelionei dykumoje (plg. 1 Kar 19, 1–13).

Ar kada nors pamąstėte, kad Dievas dažnai save atskleidžia pasitelkdamas maistą? Per duodamą maistą Jis padrąsina, įkvepia ir atnaujina žmogų. Koks nuostabus Mišių vaizdinys! Jėzus pasikviečia mus prie savo stalo ir pamaitina pačiu didingiausiu ir stipriausiu maistu – Savimi. Jis mus atgaivina, suteikia mums naują viltį ir pasotina kaip angelų duona.

Kaip Dievas pagelbėjo Elijui, taip Jis nori padėti ir mums. Jis trokšta pakylėti mūsų dvasią, mus įkvėpti ir pasiųsti į pasaulį būti Jo pasiuntiniais. Visi žinome, kad būna metas, kai negebame įžvelgti jokios vilties. Juk būna, kad einame į Mišias nė nesitikėdami, jog kas nors įvyks, manome, kad nesame to verti, arba galvojame: Dievas mus paliko skausmingomis, sunkiomis aplinkybėmis.

Kelkis ir valgyk!

Štai kodėl svarbu, ypač sunkiam metui atėjus, sekti pranašu Eliju. Jis meldė sau mirties, bet angelas jam tarė: „Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki“ (1 Kar 19, 7). Vilkis prieš viltį, kitaip sakant, vilkis, nors nėra jokios vilties. Kovok su žlugimo ir nevilties jausmais, mintimis. Pakluskime kaip Elijas: jis atsikėlė ir valgė. Maistas jį sustiprino ir suteikė naujos drąsos. Elijas sustiprėjo ir galėjo toliau tęsti pavojingą kelionę. Ši kelionė pasibaigė ypač artimu susitikimu su Dievu (plg. 1 Kar 19, 9–13).

Tikėjimas, ištvermė ir netgi tam tikras užsispyrimas gali padėti išsilaikyti tamsos akimirkomis. Apsisprendimas atsispirti tamsai, kai, rodos, viskas priešinga ir viskas nuožmiai grasina, galiausiai mums laimi neišsenkamą galingą Dievo palaiminimų, gailestingumo ir galios srautą.

Ką tai turi bendro su Mišiomis? Būtent per Mišias mes įgauname jėgų atsispirti tamsai, nes esame pamaitinami duona, kurios taip reikia mūsų varginančioje kelionėje. Tad pažvelkime į skirtingas Mišių dalis, kad naujai atrastume viltį ir išstovėtume tikėjime kaip Elijas.

Viešpatie, pasigailėk!

Pačioje Mišių pradžioje Jėzus mums suteikia progą atsikratyti nevilties ir imti žvelgti iš dangiškosios perspektyvos. Mišių pradžioje kalbamas Atgailos aktas gali mums tapti didžiu vilties ir paguodos šaltiniu. Sakydami „Viešpatie, pasigailėk“ meldžiame ne tik atleisti kaltes ir nepasmerkti, bet ir išlaisvinti iš tamsos bei palengvinti naštą.

Išties pats Atgailos aktas yra tvirtas pasitikėjimo Dievu teigimas, nepaisant, kad mus puola mintys, norinčios atimti viltį. Atgailos aktas patvirtina, kad mes tikrai esame sukurti šventumui, nepaisant mūsų juodžiausių ir didžiausių nuodėmių! Galiausiai pamąstykite, jei tikrai manote, kad nėra vilties nei atleidimo, ar iš tiesų išpažįstate savo nuodėmes?

Taigi Atgailos aktas yra vilties gynimas. Sykiu per jį mes priimame Dievo atleidimą. O Viešpats tikrai turi galios apvalyti mūsų sąžines, nutildyti kaltės, gėdos ir nevilties balsus. Jis yra galingas, tad gali mus pakylėti iki dangaus, kad išgirstume Jo balsą, sakantį: „Esi mano mylimasis, kai ką sumaniau būtent tau.“

Viešpaties žodis

Atgailos apeigos yra proga nusigręžti nuo nevilties ir nerimo, o Dievo žodžio liturgija – proga patvirtinti savo apsisprendimą ir išmokti kalbėti vilties bei padrąsinimo žodžiais. Dievo žodyje slypi galia, ypač kai jis skelbiamas susirinkus tikintiesiems. Dievo žodis apreiškia dieviškąsias tiesas, atskleidžia gyvenimo tikslą, parodo Tėvo meilę. Jis turi galios įkvėpti mus ištikimai sekti Viešpačiu, nors, regis, ir praradome viltį.

Dokumente apie šventąją liturgiją Vatikano II Susirinkimo Tėvai rašė: „Juk liturgijoje Dievas kalba savo žmonėms, Kristus tebeskelbia Evangeliją, o žmonės atsako Dievui giedodami ir melsdamiesi“ (Sacrosanctum Concilium, 33). Taigi vyksta kai kas nepaprasto, kai per Mišias skaitomas Šventasis Raštas. Ne, tai ne skaitovas skaito senovėje užrašytus žodžius, pats Dievas kalba to žmogaus balsu. Jis taria žodį kiekvienam bažnyčioje esančiam žmogui, kaip kad Jėzus sakydavo palyginimus ir pamokymus pirmojo amžiaus Galilėjoje kiekvienam savo klausytojui.

Kas gi gali labiau įkvėpti nei Visagalio Dievo raginimas nepasiduoti? Kas gi gali labiau jaudinti nei Jo mums patikimi išminties ir vadovavimo žodžiai, įtikinantys, kad Jis eina su mumis ir trokšta mums padėti? Prisiminkite, kaip persimainė Jobas, išgirdęs kalbantį Dievą (plg. Job 42). Prisiminkite mokinius, Jėzaus sutiktus pakeliui į Emausą. Kaip jie atkuto, išgirdę Dievo žodį (plg. Lk 24, 32). Galų gale prisiminkite – Marijai Magdalietei pakako, kad Jėzus ištarė jos vardą, ir ji išsivadavo iš nevilties (plg. Jn 20, 14–18). Juk ir mes galime?

Tikime…

Išgirdus Jėzų, kalbantį mums ir pakylėjantį mūsų širdis, metas atsiliepti. Mums dera pakilti ir išpažinti savo tikėjimą į Jį, išpažinti savo pasitikėjimą ir meilę Jam. Kalbėdami Tikėjimo išpažinimą patvirtiname, kad iš tiesų tikime ir kad norime ištverti tikėjime, kad ir kokios negandos mus užkluptų. Mes išpažįstame Viešpačiui, vienas kitam ir netgi sau savo pasiryžimą tęsti gerą tikėjimo kovą.

Dalyvaudami sekmadienio Mišiose kalbame Tikėjimo išpažinimą kaip suvienijimo maldavimą, kaip savo gyvenimo vizijos patvirtinimą. „Tikiu! Žvelgiu į ateitį pasitikėdamas! Neleisiu nevilčiai ir tamsai mane apglėbti! Jėzus yra mano Viešpats! Jis veda mane į savo karalystę. Esu Dievo vaikas. Tad neturiu ko bijotis.“

Tai ne vadinamasis pozityvus mąstymas ar mėginimas įtikinti save tuo, kuo iš tikrųjų netikime. Ne, tai veikiau malda, primenanti mums viską, ką Dievas dėl mūsų padarė. Šventoji Dvasia mums suteikia progą vėl atiduoti savo gyvenimą į Dievo rankas, į Dievo, kuris vienintelis gali mums padėti išspręsti visas gyvenimo problemas.

Imkite ir valgykite

Visa, ką sakėme apie Mišias – atgailą, skaitinius, Credo, – mus veda į fizinio ir dvasinio susivienijimo su Jėzumi akimirką.
Būtent per Eucharistijos maldą ir Komuniją Jėzus ateina pas mus ir mums patarnauja. Kaip Jis plovė mokiniams kojas, taip Jis ateina numazgoti mūsų baimių, nerimo, padėti vėl atrasti viltį. Jėzus ateina mus padrąsinti išverti tikint ir pasitikint.

Komunija yra ne tik Jėzaus atėjimas pas mus, bet ir mūsų atėjimas pas Jį. Tai proga sudėti visas savo naštas prie Jo kojų ir jas čia palikti. Tai proga išlieti savo širdis ir išsakyti Jėzui visas savo bėdas. Kaip Jonas prisiglaudė prie Jėzaus krūtinės per Paskutinę vakarienę, taip ir mes galime daryti tą pat. Jėzui patinka mus guosti, ypač nuliūdusius ir įsibauginusius. Tereikia ateiti pas Jį, ir Jis mums patarnaus.

Pakelkime akis

Broliai ir seserys, Jėzus mėgsta mumis rūpintis. Jis žino, kur žioji mūsų žaizdos. Jis žino, kur mes esame netekę vilties. Jėzus nori pakylėti mūsų širdis, kaip kad pakylėjo Elijo, Petro ir Emauso mokinių širdis. Visas Velykų liturginis laikotarpis tebūna metas, kai mes iš naujo patvirtinsime savo viltį Viešpačiu. Džiaugsmingas šūksnis „aleliuja“, skambantis Mišiose šiuo laikotarpiu, teišreiškia mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą. Jėzus prisikėlė. Tikėkime, nepaisydami ką mums šnabžda visokiausi balsai. Tikėkime, kad Šventoji Dvasia ateis padėti mūsų silpnumui.

Velykų laikotarpiu švęsdami Mišias sakykime „ne“ nevilčiai ir iš naujo patvirtinkime savo tikėjimą Jėzaus pažadais. Taip patirsime didįjį pažadą: „Visų akys žvelgia į tave su viltimi, – tu duodi jiems peno, kai reikia. Atveri savo ranką, patenkini kiekvieno gyvūno troškimą“ (Ps 145, 15–16).

Šiuo Velykų laiku teišsipildo visos jūsų viltys ir svajonės! 

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!