GABRIELIUS – ADVENTO ANGELAS
Louise Perrotta
Ar kada nors per adventą žaidėte angelais? Tai toks žaidimas, kai, išsitraukęs lapelį su kurio nors žmogaus vardu, tampi jo angelu, tačiau to kol kas niekam nesakai. Kažkas kitas iš grupės išsitraukia tavo vardą, tampa tavo angelu, bet tu nežinai kas. Tapęs kito žmogaus angelu, jį slapta globoji, už jį meldiesi, nemačiomis pagelbėji, slapčia padedi mažą dovanėlę, apskritai, kuo nepastebimiau darai jam gera.
Tai gražus paprotys, tačiau už jo slypi įstabi tikrovė. „Atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), Dievas atsiuntė tikrą advento angelą, įpareigojęs jį padaryti gera visam pasauliui. Tas angelas – Gabrielius, Apreiškimo angelas. Jo Marijai atnešta žinia buvo didingas Dievo sumanymas išgelbėti žmoniją tampant vienu iš mūsų.
Adventą rengdamiesi Jėzaus gimimui mąstome apie Mariją ir Juozapą, ir kitus, kurie pirmi išgirdo didį džiaugsmą (plg. Lk 2, 10). Tad pamąstykime ir apie angelą, labai svarbų pasiuntinį, džiugiosios Dievo žinios skelbėją.
Apmąstydami Gabrieliaus pasirodymus skirtingiems žmonėms imame daugiau nuvokti Dievo meilės mums didumą. Dievui rūpime – Jis mums daro gera siųsdamas angelus mus sergėti ir tiesinti mūsų kelius pas Dievą. Dievo nuolatinio rūpinimosi mumis per angelus apmąstymas, tikime, padės artimiau susibičiuliauti su Dievu advento metu ir, viliamės, kad ši draugystė ir toliau tęsis.
Danielis – angelo paliestasis
Gabrielius yra žinios nešėjas, kaip ir visi angelai. Žodis „angelas“ ir hebrajų, ir graikų kalba būtent tai reiškia. Pirmiausia jis siunčiamas pas žmogų, kuriam reikia pagalbos, paramos, nes jis nerimauja dėl savo ateities ir pasaulio likimo.
Toks buvo Danielis, žydų tremtinys, svarbus žmogus Babilonijos dvare penki amžiai iki Kristaus gimimo. Maldingas, drąsus ir ištikimas Dievui Danielis turėjo dovaną aiškinti Dievo slėpinius, praskleidžiamus ženklų kalba žmonių sapnuose (plg. Dan 2, 4). Bet jis pasijunta įsibaiminęs ir bejėgis, kai reikia suprasti tuos siaubingus sapnus, kuriuos pats naktį susapnavo. Juose bylojama apie sunkius laikus Dievo tautai (plg. Dan 7–8, 10).
Gabrielius noriai imasi pasiuntinio misijos, vyksta pas Danielį, atskrenda pas jį vakaro aukos metu (plg. Dan 9, 21). Angelas jam pasirodo tris kartus. Jo atnešta žinia džiaugsminga – Dievas Danieliui palankus. „Tu esi labai brangus žmogus“, – nesyk tikino Danielį angelas (plg. Dan 9, 23; 10, 11. 19). Lengvai palietęs sustiprino drebantį žmogų, kad įstengtų išbūti jo angeliškos garbės nutviekstas ir priimti atneštą įžvalgą.
Gabrielius Danieliui atnešė svarbią žinią, kurios ir mums reikia kasdienybės sumaištyje bei šurmulyje, – istorija nėra atsitiktinių įvykių virtinė. Kad ir kokie baisūs dalykai vyksta – teroristų puolimai, gamtos nelaimės, didžiulis ekonomikos nuosmukis, – esame mylinčio visagalio Dievo rankose. Žemės valdovai iškyla ir žlunga, geriems žmonėms tenka kentėti, bet būkime tikri: tą valandą, kurios niekas nežino, Dievas galutinai sunaikins blogį ir įkurs savo amžinąją Karalystę.
Danielis negalėjo nuspėti, kaip Dievo karalystė įeis į pasaulį. Bet turėdamas Gabrieliaus atneštąsias dovanas jis galėjo gyventi ramybėje, kantriai ir ištvermingai laukdamas, tvirtai vildamasis ateitimi. „Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!“ (Dan 10, 19) – tikino Danielį angelas.
Angelų tarnystė nesibaigia, tad Gabrielius ir toliau yra uolus žinianešys. Tad kreipkimės į jį, kai susirūpiname dėl kokių nors įvykių tėkmės ar baigties, kai kamuoja nežinia, kas bus mums, mūsų šeimai, Bažnyčiai ar pasauliui. Neduokime ramybės šventajam Mykolui arkangelui, prašydami apsaugoti nuo piktojo. Melskime šventojo Gabrieliaus apšviesti mūsų tamsybes supratimo blyksniu ir Dievo meilės palytėjimu.
Zacharijas – angelo papeiktasis
Angelai visa mato Dievo žvilgsniu. Ne taip, kaip mus, jų nesuklaidina išorinis žmogaus maldingumas, jiems nedaro įspūdžio aukštos pareigos ar postai. Taigi Gabrielius aplanko Zachariją, būsimąjį Jono Krikštytojo tėvą.
Pats Gabrielius priklauso šventajam ratui, jis – vienas iš „septynių angelų, kuriems leista tarnauti VIEŠPATIES Šlovės akivaizdoje“ (Tob 12, 15). O Zacharijas yra kunigas, tarnaujantis šventykloje, kur Dievas pasaulyje apreiškia savo garbę. Gabrieliui atvykus pas jį, jis kaip tik aukojo vakaro auką – smilkalus beveik prieduryje Šventų Švenčiausios, į kurią vyriausiasis kunigas įžengdavo tik kartą per metus. Zacharijas buvo taip arti Dievo, kaip tik gali mirtingasis!
Zacharijas neišvengė skvarbaus Gabrieliaus žvilgsnio. Kunigo atsakas į žinią, kad jam gimsiąs sūnus, iš pažiūros buvo protingas: „Kaip aš tai patirsiu?“ (Lk 1, 18). Tačiau Gabrielius, nepaprastai glaudžiai susivienijęs su dvasios ir širdies Tyrėju, pastebėjo netikėjimą, iš kurio ir kilo šis klausimas.
Toks švelnus ir tariantis drąsinančius žodžius angelas staiga sugriežtėja. Jis negiria Zacharijo, nesako „Tu esi brangus Dievui“, tik tiesiai rėžia: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje“ (Lk 1, 19). Gabrielius šiais žodžiais tarsi sako: „Ne manimi tu netiki, o Viešpačiu, kuriam tarnauju, kuris įgaliojo mane tau kalbėti.“
Ar tada Gabrielius nusigręžia nuo Zacharijo, kaip nuo netikusio, apleidžia jį dėl netikėjimo? Angelams tai nebūdinga. Tai, ką Gabrielius daro, turėtų mus padrąsinti pasitikėti angelais kaip patikimais gyvenimo su Dievu vadovais. Tad Gabrielius paskelbia bausmę, suteikiančią galimybę atsiversti: „Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“ (Lk 1, 20).
Devynių mėnesių tylos rekolekcijos perkeičia Zacharijo širdį. Paskelbęs, kad jo naujagimis sūnus bus vardu Jonas, jis prabyla džiugiais pranašiškais žodžiais: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78–79). Zacharijas tapo nauju žmogumi! Gabrielius, be abejonės, žvelgia į jį gėrėdamasis.
Marija – angelo pagirtoji
Advento ir Kalėdų meditacijos dažniausiai kviečia apmąstyti Kristaus nuolankumą: Kristus nepaisydamas savo garbės tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. O ar kada nors pamąstėme apie angelus kaip nuolankumo pavyzdžius?
Štai Gabrielius rengiasi aplankyti Mariją. Veiksmas vyksta toli nuo Jeruzalės šventyklos, nelabai žinomame miestelyje. Gabrielius pasiųstas pas jauną mergaitę, nepriklausančią nei galingiesiems, nei labiausiai gerbiamiems žmonėms. Bet Gabrielius skuba į Nazaretą taip pat noriai, kaip ir pasiųstas pas įtakingus vyrus. Jo uolumas tarsi skatina klausti: o aš ar noriai, uoliai dirbu mažus nelabai matomus ir vertinamus darbelius, nebūtinai atskleidžiančius mano gabumus ir ne visada leidžiančius pasijusti svarbiam?
Marijos kaimynai ją laikė paprasta mergaite, dirbančia įprastus darbus, nešiojančia vandenį, gaminančia valgį. O Gabrielius ją mato kaip moterį, „kuri sušvinta tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė, pagarbią baimę kelianti lyg pulkas su vėliavomis“ (Gg 6, 10). Marija tobulai atspindi Dievą, ir angelas tai patvirtina: „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ (Lk 1, 28).
Gabrielius, išgirdęs Marijos iš visos širdies tariamą „Taip“, žino, kad ši mergelė tuoj bus Angelų Karalienė. O mes, ar skubame pripažinti, pagirti, pasakyti gerą žodį, pagerbdami didžius Dievo darbus kituose žmonėse, ypač kai matome, kad kitų šventumas pranoksta mūsų?
Piemenys: angelo padrąsintieji
Pasak Origeno, trečiame amžiuje gyvenusio Bažnyčios mokovo, Gabrielius ir visi angelai tarnauja mūsų išganymo labui. Vienoje homilijoje jis vaizduojasi juos besikalbančius Danguje, ką tik gimus Jėzui. Jie vieni kitiems sako: „Jis prisiėmė mirtingąjį kūną, o mes negi taip ir sėdėsime nieko neveikdami? Ateikite, angelai, leiskimės iš Dangaus!“
Gabrielius neminimas vardu pasakojime apie Betliejaus piemenis, išvydusius angelus, besileidžiančius iš Dangaus šviesos sraute ir giedančius: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Tačiau Gabrielius veikiausiai buvo tas Viešpaties angelas, kuris perdavė žinią ir vadovavo Dangaus kareivijos chorui. Atkreipkime dėmesį, kad ir šį kartą Gabrielius buvo pasiųstas į neįprastą vietą. Angelo pasirodymas viršum laukų, kuriuose miegojo avys, tolygus Dangaus prasivėrimui viršum pakelės užkandinės.
O kokio atsako sulaukė Viešpaties siųstasis angelas! Išgirdus Gabrieliaus žodžius išgaravo visa piemenų baimė, o širdys pritvino džiaugsmo. Jie patys ėmė mėgdžiot angelus, elgtis kaip jie: šlovino Dievą, kartodami Dangaus choro giedotą „Garbė!“ (plg. Lk 2, 14. 20), ir skelbė žinią – gimė Jėzus (plg. Lk 2, 17). Pasak Luko evangelijos, paprasti piemenys drauge su angelais tapo pirmaisiais evangelistais.
Jei piemenys skelbė gimusį pasaulio Atpirkėją, negi mes negalime? Bažnyčia, siųsdama vykdyti šios misijos, visose Kalėdų Mišiose suteikia iškilmingą palaiminimą: „Per angelą piemenims davęs džiugią žinią, jog užgimė pasaulio Išganytojas, tepripildo jus to paties džiaugsmo ir tepaskatina skleisti Evangeliją.“
Priimkime šį palaiminimą atviromis širdimis. Atminkime, kad Gabrielius ir visi Kalėdų angelai dalyvauja kiekvienose Mišiose, gieda Glorija su mumis ir visada bei visur padeda mums garbinti Dievą. Šaukimės juos į pagalbą, kad vis labiau mylėtume Viešpatį ir žmones, kad vis uoliau tarnautume Jam ir žmonėms, kad patys ištisus metus būtume vieni kitų angelai.