ŽODIS tarp mūsų

DIEVO MYLIMIEJI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 1
Geroji Dievo meilės naujiena

Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Pažvelkime į Jėzaus kryžių tikėjimo akimis, pažvelkime su meile ir dėkingumu. Drauge su popiežiaus namų pamokslininku tėvu Raniero Cantalamessa OFM Cap. priimkime Dvasios kvietimą pažvelgti į Tą, kurį pervėrėme (plg. Zch 12, 10). Tačiau, užuot raudoję, džiaukimės Jo mums laimėtu gyvenimu. Į atviras mūsų širdis nuo Jėzaus kryžiaus srūva gydančio atleidimo srovės, mums atsiskleidžia viltis, pažinus Dievo Tėvo meilę. Tėvas Cantalamessa savo apmąstymus grindžia Pauliaus Laišku romiečiams. Jo apmąstymai – tai reevangelizacija, Evangelijos žinios sugyvinimas, kad gebėtume ją sąmoningiau ir giliau priimti ir nuoširdžiau ja gyventi. O Evangelijos žinia labai paprasta – Tėvas mus myli. Jėzus mirė ant kryžiaus dėl mūsų kalčių. Tikintiems Jį dovanojamas išganymas. Šios įstabios tiesos yra ir Pauliaus laiško romiečiams šerdis. Tad leiskime Dvasiai atskleisti šias tiesas mums, kad suminkštėtų mūsų širdys, išgytų net ir giliausios žaizdos. Šaukimės Dvasios, kad Ji mus išmokytų malda kreiptis į Tėvą, kad leistų patirti Dievo vaikų laisvės skonį ir kad Jos vadovaujami labiau pažintume Jėzų. Melskimės, kad drauge su šventuoju Pauliumi galėtume sušukti: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33).

Pasiuntinys, atvykęs tiesiog iš mūšio lauko į miesto aikštę, paprastai neima pasakoti visko nuo pradžios iki galo ir nesileidžia į smulkmenas, bet eina prie esmės, išsyk keliais žodžiais paskelbdamas svarbiausią žinią, kurios visi laukia. Aiškinimus atideda vėlesniam laikui. Jei mūšis laimėtas, jis šaukia: „Pergalė!“, jei sudaryta taika, jis skelbia: „Taika!“ Prisimenu dieną, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Žinia „Paliaubos! Paliaubos!“ – ją atnešė kažkas, sugrįžęs iš miesto, – žaibu skriejo iš vienų apylinkės namų į kitus, sklido po kraštą. Po šiurpių karo metų į gatves pasipylę žmonės su ašaromis akyse glėbesčiavosi.

Meilė, malonė ir ramybė

Išrinktasis „skelbti Dievo Evangeliją“ šv. Paulius taip pat elgiasi Laiško romiečiams pradžioje. Jis eina kaip didžiausio pasaulio įvykio šauklys, kaip įstabiausių pergalių pasiuntinys ir skuba keliais žodžiais perduoti pačią gražiausią iš visų kieno nors pasakytų žinių: „Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems tebūna malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Rom 1, 7).

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti paprastas pasveikinimas, toks, kokį randame beveik kiekvieno laiško pradžioje, tačiau jame slypi žinia. Ir kokia žinia! „Jums skelbiu, – sakoma, – kad esate Dievo mylimieji, kad vieną kartą ir visiems laikams sudaryta taika tarp dangaus ir žemės; aš skelbiu, kad gavome malonę!“ Beje, tokiais atvejais labiau nei patys žodžiai yra svarbus balso tonas, kuriuo jie ištariami; šiame apaštalo sveikinime jis išties įkvepia džiaugsmingą tikrumą ir pasitikėjimą. „Meilė“, „malonė“, „ramybė“ – tai tie žodžiai, kurie išsyk apima visą Evangelijos žinią ir turi galią ne tik perduoti žinią, bet ir sukurti dvasinę būseną. Jie atkartoja dangiškojo pasiuntinio, siųsto paskelbti Gerąją Naujieną piemenimis, sveikinimą: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14).

Pradedame prielaida, kad Laiškas romiečiams, „gyvas ir amžinas“ Dievo žodis, yra parašytas ir mums; mes, gyvenantys šiuo istorijos momentu, esame tikrieji jo adresatai. Todėl šis skelbimas yra skirtas mums čia ir dabar. Dievo meilė mus pasitinka ir apkabina nuo pat mūsų dvasinio kelio pradžios. Tampame Gerosios Naujienos pasauliui pirmojo įsiveržimo liudytojai; naujai išgyvename momentą, kai Evangelija visa savo galia ir naujumu pirmą kartą driokstelėjo istorijoje. Jokie kitokie samprotavimai, netgi apie mūsų nevertumą, neturi sudrumsti mūsų širdies ir neturi atitraukti jos nuo šio džiaugsmingo tikrumo, kol ji neprisipildė šios pirmosios ir svarbiausios žinios – Dievas mus myli ir šiandien pat mums dovanoja savo ramybę ir malonę kaip šios meilės vaisius.

Priimkime Dievo meilės žinią per tris didžias Laiško romiečiams frazes: esame „Dievo mylimieji“ (Rom 1, 7); „Dievo meilė išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5); „nei jokie kiti kūriniai [niekas] negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 39). Šios frazės yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą žinią, einančią per visą Laišką, – tarsi žinią žinioje – atpažįstamą ir iš tono, kuris iš pasakojamojo vis pereina į pakilų, dvasingą ir jausmingą.

„Dievo mylimieji“

Pasakymas „Dievo meilė“ turi dvi skirtingas reikšmes – pagal vieną iš jų Dievas yra objektas, pagal antrąją – Dievas yra subjektas; viena nusako mūsų meilę Dievui; kita – Dievo meilę mums. Žmogaus protas, iš prigimties linkęs būti labiau aktyvus nei pasyvus, visada teikė pirmenybę pirmajai reikšmei, t. y. „privalėjimui, pareigai“ mylėti Dievą. Net krikščioniškajame pamokslavime nueita šiuo keliu, tam tikromis epochomis kalbant beveik vien apie „įsakymą“ mylėti Dievą ir šios meilės laipsnius. Tačiau apreiškimas teikia pirmenybę antrajai reikšmei – Dievo meilei, o ne meilei Dievui. Aristotelis rašė, kad Dievas judina pasaulį tiek, „kiek yra mylimas“, t. y. kiek Jis yra meilės objektas ir visų kūrinių galutinė priežastis. Bet Biblijoje sakoma iš esmės priešingai, t. y. kad Dievas kuria ir judina pasaulį tiek, kiek Jis pasaulį myli. Taigi kalbant apie Dievo meilę svarbiausia yra ne tai, kad žmogus myli Dievą, bet kad Dievas myli žmogų ir jį pamilo pirmas: „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo“ (1 Jn 4, 10).

Šių mūsų apmąstymų tikslas yra atkurti Dievo žodžiu apreikštą tvarką, grąžinant „dovanos“ pirmenybę prieš „įsakymą“ ir iškeliant paprastą ir sukrečiančią žinią – „Dievas mus myli“. Išties nuo jos priklauso visa kita, įskaitant mūsų galėjimą mylėti Dievą: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“, – sako Jonas (1 Jn 4, 19).

Mūsų dvasia taip sukurta, kad paprastai norint, jog kokia nors mintis įspaustų mumyse ilgalaikį pėdsaką, ją reikia ilgai aiškinti. Jokia trumpalaikė dvasios pagava tikrai nepalieka įspūdžio ir neperkeičia. Kaip žemė kasdien atsiveria saulės šviesai, šilumai ir gyvybei, taip ir mes privalome atsiverti Dievo meilės minčiai. Tai gali įvykti tik gilinantis į dieviškąjį apreiškimą. Išties kas kitas nei pats Dievas gali laiduoti, kad Dievas mus myli? Šv. Augustinas sako, kad visoje Biblijoje tik ir „kalbama apie Dievo meilę“; Biblija, taip sakant, ja yra nėščia. Tai yra žinia, patvirtinanti ir paaiškinanti visas kitas. Dievo meilė yra galutinis atsakymas į visus Biblijos „kodėl“: kodėl kūrimas, kodėl įsikūnijimas, kodėl atpirkimas… Jei visą Bibliją, užrašytą žodį, būtų galima pakeisti į ištartą žodį ir jis taptų vienu vieninteliu balsu, šis balsas, galingesnis už jūros griausmą, sušuktų: „Dievas jus myli!“ Jėzus, sakydamas „Tėvas jus myli!“ (Jn 16, 27), yra viso Rašto balsas. Visa, ką Dievas daro ir sako Biblijoje, yra meilė, ir „Dievo pyktis“ yra ne kas kita kaip meilė. Dievas yra meilė! „Nesvarbu žinoti, ar Dievas yra; svarbu žinoti, ar jis yra meilė“, – rašo S.  Kierkegaard’as. Ir Biblija laiduoja, kad Jis yra meilė.

Šv. Paulius rašo, kad Dievas pažadėjo Evangeliją „per savo pranašus šventuosiuose Raštuose“ (Rom1, 2). Taigi atsigręžkime į pranašus, kad iš jų priimtume pirmąjį didį Dievo meilės apreiškimą. Jie buvo pirmieji „jaunojo bičiuliai“, jiems buvo patikėta paskelbti žmonijai Dievo meilės prisipažinimą. Dievas „nuo pat motinos įsčių“ ruošė šiuos žmones, kad jie būtų tinkami tam tikrai užduočiai; davė jiems neišmatuojamą širdį, atvirą visiems didiesiems žmonių jausmams, nusprendė pasiekti žmogaus širdį, kalbėdamas ta pačia kalba ir pasinaudodamas tomis pačiomis patirtimis.

Dievas mums kalba apie savo meilę per pranašus pirmiausia pasitelkdamas tėviškos meilės įvaizdį. Ozėjo knygoje rašoma: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau <…> Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems [tai vienas iš paveikiausių Biblijos vaizdinių!] kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11, 1–4). Tėviškos meilės vaizdinius papildo motiniškos Dievo meilės įvaizdžiai: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui?“ (Iz 49, 15); „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“ (Iz 66, 13). Galiausiai Dievo meilė atskleidžiama santuokos vaizdiniu.

„Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“

Laiško romiečiams penktojo skyriaus pradžioje šv. Paulius rašo: „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 1–5). Kokybinis šuolis! Mums jau nebesakoma, kad esame Dievo mylimieji, einama toliau teigiant, kad Dievo meilė išties yra „išlieta mūsų širdyse“. Dievo meilė yra tarp mūsų nuolat, ji liejama be perstojo. Taigi ji gyvena mūsų širdyse!

Kokia meilė išlieta mūsų širdyse per Krikštą? Ar ji tik Dievo jausmas mums? Ar ji tėra Jo maloningumas ir geravališkumas mūsų atžvilgiu? O gal ji tėra Jo palankumas ir tiek? Išties Dievo meilė visa tai pranoksta. Ji yra reali, tikrų tikriausia. Dievo meilė yra ta meilė, kuri esti Dieve, ta ugnis, kuri liepsnoja Trejybėje ir kurios dalininkai tampame ir mes, nes ji mumyse apsigyvena. Juk Jėzus sako: „mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Mes tampame „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4), t. y. dieviškosios meilės dalininkais, nes Dievas yra meilė; meilė yra, taip sakant, Jo esmė.

Mus slėpiningai įtraukia Trejybės veikimo sūkurys. Esame įtraukiami į nepaliaujamą abipusį davimo ir gavimo judesį, vykstantį tarp Tėvo ir Sūnaus. Iš šio džiaugsmingo apsikabinimo kyla Šventoji Dvasia, nusileidžianti ant mūsų meilės liepsnos kibirkštimis. Tikrosios šv. Pauliaus žodžių: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“ reikšmės nesuprasime nesuvokę šių Jėzaus žodžių: „<…> kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose“ (Jn 17, 26). Į mūsų širdis išlieta meilė yra ta pati meilė, kuria Tėvas visada mylėjo ir myli Sūnų. Tai ne kita meilė. Būtent dieviškoji Trejybės meilė išlieta mūsų širdyse.

Vaikui pats didžiausias džiaugsmas ir saugumo šaltinis yra jo tėvų tarpusavio meilė. Pasąmoningai ši tėvų tarpusavio meilė vaikui yra kur kas svarbesnė nei tėvų meilė jam. Ir tėtė, ir mama gali kiekvienas savo ruožtu labai mylėti vaikutį, bet jei jie nemyli vienas kito – o taip gana dažnai būna, – vaikas vis tiek jausis nelaimingas ir nesaugus. Vaikas nori dalyvauti meilėje, vienijančioje jo tėvus, jis nori žinoti, kad tėvų meilė yra jo gyvybės šaltinis. Didysis apreiškimas: Trejybės Asmenys myli vienas kitą begaline meile ir leidžia mums būti jų meilės dalininkais!

Niekas mūsų negali atskirti nuo Dievo meilės!

„Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 37–39), – rašo Paulius, aiškindamas apie Dievo meilę ir susiedamas ją su mūsų kasdienybe.

Paulius moko to, ką pats patyrė. Daug kliūčių ir priešų iškilo jo kelyje. Jam teko patirti daug sielvarto, bėdų, nelaimių, persekiojimų (plg. 2 Kor 11, 23–25). Paulius mintyse visa tai apžvelgia ir pripažįsta, kad jokia kliūtis, kad ir pati didžiausia, apskritai, niekas negali įveikti Dievo meilės, nėra nieko galingesnio už Dievo meilę. Tad Paulius ir mus ragina taip elgtis. Jis siūlo peržvelgti savo gyvenimą ir visas baimes, liūdesį, kančias, išmėginimus, kompleksus, ydas, negalias, ligas, visa, kas drumsčia mūsų ramybę ir giedrą, atnešti Dievo meilės akivaizdon. Joje visa nublanksta! Visa yra niekis, palyginti su tuo, kad Dievas mus myli.

Žmogus jaučiasi menkas ir trapus didingoje visatoje. Nepaisant mokslinių atradimų, vis nuodugnesnio gamtos dėsnių išmanymo, o kartais ir dėl savo pernelyg įžūlios veiklos pasaulyje, mėginimo jį radikaliai pertvarkyti, žmogus patiria vienišumą ir netgi grėsmę. Bet tai negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės. Mane mylintis Dievas visa tai sukūrė, Jis visus savo kūrinius tvirtai laiko rankose! „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visad arti pagalba varguose. Todėl nebijome, nors ir žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę“ (Ps 46, 2–3). Kaip skiriasi Biblijos žvilgsnis nuo sekuliaraus, Dievo nepažįstančio žmogaus požiūrio, teigiančio, kad pasaulis tėra yrantis skruzdėlynas, kad žmogaus kančia beprasmė ir kad pats žmogus tėra banga, nušluojama kitos bangos.

Apaštalas Paulius kalbėdamas apie Dievo ir Jėzaus Kristaus meilę visada jaudinasi. Paulius sako: Jis „pamilo mane <…> ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Taigi pirmoji ir pati natūraliausia reakcija, išgirdus Dievo meilės apreiškimą, turėtų būti gilus jaudulys.

Visada prisiminsiu tą metą, kai man sukilo panašus jaudulys. Tai įvyko maldos susirinkime, ką tik išklausius tą Evangelijos pastraipą, kurioje Jėzus sako savo mokiniams: „Jau nebevadinu jūsų tarnais <…> Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Žodis „draugais“ mane stipriai supurtė. Jis kai ką palietė mano gilumoje. Visą dieną vaikščiojau apimtas nuostabos, kartodamas sau: „Jis mane pavadino savo draugu! Jėzus iš Nazareto, Viešpats, mano Dievas! Jis pavadino mane draugu! Aš esu Jo draugas!“

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!