Meditacijos
Penktadienis, kovo 1
Pr 37, 3–4. 12–13. 17–28
Va ateina tas svajotojas! (Pr 37, 19)
Juozapas daugeliu atžvilgių buvo naivus ir paprastas. Visus septyniolika gyvenimo metų tėvas jį ypatingai globojo, apgaubdamas meile ir dėmesiu. Tad jam atrodė, kad jį myli ir visas pasaulis. Juozapas dėl savo naivumo prisišaukė nelaimę – papasakojo broliams savo sapnus ir parodė nuostabų apsiaustą, gautą dovanų iš tėvo. Jis tikriausiai net nemanė, kad broliai įsižeis – juk jis ypatingas vaikas!
Net brolių užpultas ir parduotas vergijon Juozapas nepamiršo Dievo įsakymų. Ir vėliau, neteisingai apkaltintas suvedžiojęs šeimininko žmoną ir patekęs kalėjiman, Juozapas tvirtai laikėsi Dievo. Juozapui kalint, faraonas išgirdo apie jo galią aiškinti sapnus. Galiausiai jis jį išleido į laisvę ir suteikė jam garbingas pareigas. Juozapas Egipte tapo antruoju pagal svarbą žmogumi. Kaip Juozapas ir tikėjosi, Dievas blogį pavertė gėriu ne tik jo, bet ir aplinkinių žmonių gyvenime. Eidamas naujas pareigas Juozapas išgelbėjo Egiptą ir izraelitus nuo siaubingo badmečio.
Tai pasakojimas apie gėrį ir blogį: Juozapo gerumas priešpriešinamas blogiui, sukeltam jo brolių ir kitų pasakojimo veikėjų. Ši istorija mus moko, kad gėris galiausiai nugali blogį, nors tai atrodo vargiai įmanoma. Apaštalas Paulius rašė Laiške romiečiams: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28).
Dievas visuomet daro gera Jį mylintiems. Užklupti sunkumų nenusigręžkime nuo Dievo, bet visada kreipkimės į Jį prašydami, kad mus sustiprintų. Jei stengsimės daryti gera ir atleisti skriaudėjams, – stebuklai ims vykti ne tik mūsų, bet ir aplinkinių žmonių gyvenime. Nebėkime nuo sunkumų, verčiau sutikime juos tikėdami ir pasitikėdami Dievo pažadais. Kas žino, kokių malonių Dievas mums yra parengęs?
Tėve, atiduodu savo gyvenimą į Tavo rankas. Kai pavargsiu kovoti gerą kovą, pakelk mane ir paslėpk savo artume. Saugok mane, kol vėl pajėgsiu Tave garbinti bei šlovinti ir Tau dėkoti.
Ps 105, 16–21; Mt 21, 33–43. 45–46
Šeštadienis, kovo 2
Lk 15, 1–3. 11–32
Visa, kas mano, yra ir tavo (Lk 15, 31).
Šventė buvo pačiame įkarštyje – muzika, šokiai ir šurmulys girdėti iš tolo. Visa tai buvo nesuprantama vyresniajam broliui. „Mano brolis iššvaistė pusę šeimos turto. Negi todėl švenčiame?“ – murmėjo jis. Jo priešiškumas ir kartėlis sklido lygiai taip pat stipriai, kaip ir džiugūs šventės garsai. „Mano brolis visą laiką lėbavo, o sutinkamas kaip didvyris. Aš ištikimai tarnavau tėvui, o man jis nėra davęs net ožiuko pasilinksminti su draugais“, – niršo vyresnėlis.
Tačiau vyresnysis niekuomet neprašė. Jo tėvas patikino, kad „visa, kas mano, yra ir tavo“. Visa! Koks nuostabus gerumas ir kokia įstabi meilė. Vyresnysis sūnus nemanė, kad tėvas gali būti toks neįsivaizduojamai dosnus, jis nesitikėjo ir tokios pribloškiančios savo tėvo meilės. Vyresnėlis buvo taip paniręs į darbą, pareigas, taip rūpinosi paklusti, kad nepastebėjo svarbiausio: besąlyginės ir begalinės tėvo meilės.
Tai tokia pati meilė, kuria Dievas Tėvas mus kasdien apgaubia, tereikia ją priimti. Tai tokia meilė, kuri sukūrė dangų ir žemę ir padarė mus kūrinijos valdovais. Tai tokia meilė, kuri dėl mūsų paaukojo savo Sūnų ir atleidžia mums mūsų kaltes. Nuolat atleidžia. Ji – dosni, besiliejanti per kraštus, besąlyginė. Tai meilė, drąsiai tarianti: „Visa, kas mano, yra ir tavo.“ Štai kaip dangiškasis Tėvas jus myli!
Šią savaitę prašykite Tėvo duoti „ožiuką pasilinksminti su draugais“. Prašykite, ko galbūt ne būtinai reikia, bet norite. Nustumkite šalin visas mintis apie tai, ko nusipelnėte, visą nesaugumą ar atpildo baimę. Jūsų Tėvas jus myli. Jis jumis džiaugiasi ir nori tikrai ir besąlygiškai parodyti savo meilę. Vyresniajam sūnui pasiskundus, kad niekas jam nesurengė šventės, tėvas ištiesė rankas ir širdį sakydamas: „Visa yra tavo.“ Štai koks mūsų Dievas. Štai kaip Jis mus myli. Pasitikėkite šia meile. Prašykite.
Tėve, ne visuomet suprantu, kad Tavoji meilė skirta ir man. Padėk man vis labiau pasitikėti, kad prašomas Tu dosniai atsiliepi.
Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103, 1–4. 9–12
Sekmadienis, kovo 3
Lk 13, 1–9
Aš jį apkasiu ir patręšiu (Lk 13, 8).
Palyginimas apie figmedį moko, kad Dievas be atokvėpio darbuojasi mus genėdamas, laistydamas ir tręšdamas, idant duotume vaisių.
Jėzus žino, kokie esame, Jis viską apie mus žino. Guodžia mintis, kad net tuomet, kai esame silpni ir klystantys, Jis vis vien darbuojasi, kad duotume vaisių. Jo gailestingumas yra veiksmingiausia mus maitinanti ir stiprinanti trąša. Ji pakelia iš gyvenimo nuoskaudų bei nuosmukio ir drąsina žengti į priekį, vaisingo ir ramybės kupino gyvenimo link. Ir psalmininkas šlovina meilingą ir gailestingą Dievą: „Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela, ir neužmiršk, koks jis geras – jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes, ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu, jis tas, kuris sotina tavo gyvenimą gėrybėmis, kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis“ (Ps 103, 2–5).
Kai Jėzus pamatė didelę minią, Jam pagailo žmonių, nes jie „buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Jei kada nors pasijusite būtent taip, sakykite sau, kad Jėzus yra šalia. Tikėkite, kad Jis mato jūsų bėdas ir apgaubia jus gailesčiu ir meile. Jūs ne vieni!
Jėzus, matęs minią ir gailėjęs jos, yra tas pats Jėzus, kuris Velykų rytą pakilo iš kapo. Tai tas pats Jėzus, kurį kaskart priimame šventojoje Komunijoje. Tai tas pats Jėzus, gyvenantis jūsų širdyje, taip pat jūsų šeimos narių, kaimynų, bendradarbių ir netgi priešų širdyse.
Apmąstant šias tiesas Jėzaus gailestingumas tegul ne tik drąsina ir guodžia, bet tiesiog tirpdo jūsų širdį ir padeda dalytis Jėzaus gailestingumu su visais sutiktais žmonėmis.
Jėzau, jei ne Tu, aš išdžiūčiau ir mirčiau. Tad ateik ir valdyk mane. Jėzau, noriu būti vis panašesnis į Tave. Išmokyk mane branginti Tavo artumą aplinkiniuose žmonėse.
Iš 3, 1–8. 13–15; Ps 103, 1–4. 6–8. 11; 1 Kor 10, 1–6. 10–12
Pirmadienis, kovo 4
Šv. Kazimieras, Lietuvos Globėjas
Kun 19, 1–2. 17–19
Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas (Kun 19, 2).
Visi esame šaukiami būti šventi. Negana to, mus šaukia pats Dievas ir mūsų šventumo matas yra Jis: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). O Luko evangelijoje skaitome: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Meilė, gailestingumas, tobulumas – tai vis šventumo vardai. Jie mums atskleidžia, kad šventumo neįmanoma pasiekti vienam, be bendrystės ir ryšio su kitais. Galų gale šventumas niekada nebūna savitikslis, užsklendžiantis, nes jis mus išveda iš savęs, atveria begalinio Dievo slėpiniui ir į jį įveda. Juk juo šventesnis žmogus, juo geriau jis atspindi Dievą, juo labiau jam rūpi Dievas, o ne jis pats, be to, juo labiau jis įžvelgia Dievo veidą kituose.
Taigi krikščioniškojo tobulumo matas tėra vienas – neturėti jokių ribų, – moko Grigalius Nisietis. O Augustinas sako: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Tai didysis mūsų laisvės slėpinys ir nepaprasta mums patikėta dovana. Bet neapsigaukime: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).
Dievo link juda tas, kuris, pasak Augustino, ne tiek rūpinasi iš Jo išgirsti tai, ko nori pats, bet rūpinasi norėti to, ką išgirsta iš Viešpaties. Šventumas – pamiršti save ir norėti to, ko nori Dievas, džiaugtis tuo, kuo džiaugiasi Jis, žvelgti į visą kūriniją Jo akimis. O į visa žvelgdami per Jo Dvasią matysime, kad tai yra gera. Netgi labai gera. Šventumas – visus ir visa mylėti, bet mylėti tik dėl Dievo. Tai ne siauras požiūris, bet meilės pilnatvė. Mūsų meilė tik tada pilnatviška, jei visa mylime dėl pačios Meilės ir ta Meile, kuri yra Dievas.
Viešpatie, Tu matai, kaip mes trokštame Tavęs, bet nepajėgiame… darome tai, ko nenorime. Tad visa mūsų viltis – Tavo gailestingumas, kad Tu duosi tai, ką įsakai, ir įsakysi tai, ko nori. Šventasis Kazimierai, tyrasis Dievo Meilės atspindy, melski už mus, kad mus uždegtų Dvasios liepsna.
Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14; Jn 15, 9–17
Antradienis, kovo 5
Mt 18, 21–35
Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?! (Mt 18, 33)
Ar kada nors matėte voverę, bandančią patekti į paukščių lesyklėlę? Ji atkakliai braunasi prie paukščių lesalo, griebiasi mažučių gudrybių, nors čia pat yra daug lengviau prieinamo maisto. Toks nesuprantamas atkaklumas kartais prajuokina, o kartais papiktina, ypač tada, kai reikia taisyti sulaužytą lesyklėlę.
Žmones elgtis nelogiškai gali priversti nuodėmė – tai aiškiai išreiškiama šiandienos Evangelijos palyginime. Jame matome beširdį tarną, besielgiantį labai savanaudiškai ir nelogiškai. Jis prašo pasigailėti, šeimininkas jam dovanoja didžiulę skolą, o šis apsisukęs reikalauja iš savo draugo grąžinti menkutę skolą. Jis žiauriai elgiasi su skolininku, neparodydamas nė kruopelės to gailestingumo, kurį pats ką tik patyrė. Argi būtų buvę ne lengviau tiesiog dovanoti tam žmogui, nesistengti jo įgrūsti į kalėjimą?
Ar kada nors pastebėjote, jog elgiatės nelogiškai? Gal kada nors buvote negailestingas ir rezgėte planą, kaip „atmokėti“, arba mąstėte ir planavote kažką nedora, nepaisydamas sąžinės priekaištų? O gal net jautėtės patenkintas dėl tokių savo ketinimų? Gundymas ir nuodėmė gali mus priversti elgtis kvailai.
Dievas tikriausiai stebi mus šypsodamas ir drauge liūdėdamas, panašiai, kaip mes, stebėdami į paukščių lesyklėlę besibraunančią voverę. Jis nori padėti mums įveikti nuodėmę. Jei tai, ką padarėme, padarėme sąmoningai, graužiantis kaltės jausmas yra daug stipresnis, nei dėl atsitiktinės nuodėmės.
Galiausiai tai nesvarbu. Dievo gailestingumas visada nesavanaudiškas. Jis sujungia nuodėmės nelogiškumą su savosios meilės logika. Šventasis Raštas mums primena, kad Jo meilė ir gailestingumas kas rytą nauji (plg. Rd 3, 23). Dievas nuolat yra gailestingas ir atlaidus. Tad prašykite Jo pagalbos, pasitikėkite Jo meile ir žinokite, kad Jis gali perkeisti jūsų širdį!
Viešpatie, suteik man savosios meilės išminties ir blaivumo, kad atpažinčiau, kai elgiuosi neteisingai ar neprotingai. Pripildyk mano širdį gailestingumo ir padėk kasdien augti Tavo meile.
Dan 3, 25. 34–43; Ps 25, 4–9
Trečiadienis, kovo 6
Mt 5, 17–19
Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti (Mt 5, 17).
Sukūręs judantį konvejerį Henris Fordas gamybos pasaulyje sukėlė tikrą revoliuciją. Gamybos rodikliai kilo, kaštai mažėjo, tačiau būta ir vieno neigiamo padarinio. Nuolat gamindamas tokią pačią automobilio detalę ir nieko kito, gamyklos darbininkas prarasdavo pasitenkinimą ir kūrybiškumą. Juk jam tereikėdavo nesukant galvos nurodytoje vietoje pritvirtinti dureles arba vairą. Jis tapo pasyviu nurodymų vykdytoju, nematančiu viso gaminamos mašinos vaizdo.
Kai kurie žydai Jėzaus laikais buvo kaip H. Fordo fabriko darbininkai – jie tematė pavienes taisykles ir Mozės Įstatymo tradiciją. Jų žvilgsnis jau neaprėpė viso vaizdo. Štai todėl jie ir nesuvokė, kad Jėzus yra Įstatymo įvykdymas, kad Jis – įsikūnijęs Dievo Įstatymas!
Juk neskaitytume laiško, jei jį parašęs žmogus stovėtų priešais mus, ir nenagrinėtume instrukcijos, jei gamintojas pats atsakytų į mūsų klausimus. Panašiai ir Jėzus, būdamas tarp žmonių, kalbėdavo jiems apie Tėvą. Žodžiais ir darbais Jėzus įvykdė Įstatymą, jis jau nebebuvo tik raštų rinkinys, bet gyva tikrovė, kurią gali patirti kiekvienas!
O kaip jūs vykdote Įsakymą? Laikydamiesi kiekvieno Biblijoje užrašyto draudimo? Turbūt ne. Šventasis Raštas aiškiai sako, kad tik Šventosios Dvasios padedami laikomės Dievo įsakymų. Tai Šventoji Dvasia įrašo Įstatymą į mūsų širdis, Jos galia norime gyventi pagal Dievo valią, Ji teikia malonę ir jėgą atsispirti nuodėmės traukai. Tačiau visų svarbiausia – Dvasia, kalbanti per Šventąjį Raštą, mūsų sąžinę ir Bažnyčią, parodo mums tikro krikščioniškojo gyvenimo paveikslą ir padeda jį suvokti.
Ar suprantate, kodėl tokia svarbi malda? Nutildę širdį ir nukreipę akis į Viešpatį, atsiveriame Dvasios veikimui. Tuomet gyvenimas pradeda keistis, ir Dievas mūsų širdyse įrašo savo Įstatymą! Pasak psalmininko, „VIEŠPATS gėrisi tais, kas jo pagarbiai bijo – tais, kurie pasitiki jo ištikima meile“ (Ps 147, 11).
Ateik, Šventoji Dvasia, ir atverk man akis, kad regėčiau Viešpaties šlovę. Mokyk mane ir suteik jėgų eiti Tavo keliu.
Įst 4, 1. 5–9; Ps 147. 12–13. 15–16. 19–20
Ketvirtadienis, kovo 7
Lk 11, 14–23
Pas jus atėjo Dievo Karalystė (Lk 11, 20).
Įsivaizduokite minią, stebinčią, kaip Jėzus išvaro nebylumo demoną. Atrodytų, jog to pakanka, kad žmonės įtikėtų Jėzaus dieviškąja galia. Bet, deja, kai kurie paprašė ženklo iš dangaus, tarsi tai, kas įvyko, nebuvo ženklas! Kiti pareiškė, kad Jėzus išvaro demonus demono galia.
Kaip manote, kas dar, be Jėzaus, čia veikė?
Jei manote, kad demonas – esate teisūs: jam patinka kiršinti ir sėti nepasitikėjimą, jis nenori, kad rastųsi žmonių, tikinčių Dievo galia, todėl pakursto įtarinėjimus. Demonas turi daug vardų – Liuciferis, piktasis, velnias, blogis, melo tėvas, kaltintojas. Visi jie vienaip ar kitaip atspindi, kad piktasis nuolat stengiasi skaldyti Dievo tautą. Šėtono tikslas priešingas nei Jėzaus, norinčio žmones suburti draugėn. Piktasis skaldo ir griauna, ardo žmonių santykius.
Kaip pasipriešinti tokiam išradingam priešui? Negalime jam atsispirti vien tik savo jėgomis. Turime tikėti, kad Jėzus nugalėjo Šėtoną, ir kad esame Jo pergalės dalininkai. To mokė ir apaštalas Paulius, liepdamas apsiginkluoti Dievo duotais ginklais. Taigi turime visus Dievo ginklus ir Šventąją Dvasią, mokančią, kaip jais naudotis (plg. Ef 6, 13).
Štai keletas tų ginklų, kuriais galite pasinaudoti. Pirmiausias ir svarbiausias ginklas – malda. Žvelkite į Jėzaus mirties ir Prisikėlimo galybę maldaudami, kad ta galybė nužengtų ant jūsų, jūsų šeimos ir tautos. Prašykite angelų ir šventųjų užtarimo. Ir, žinoma, ieškokite Jėzaus teikiamos stiprybės Eucharistijoje, o Jo paguodos – Išpažintyje.
Visų šių dvasinių ginklų ir Dievo malonės padedami tikrai galime laimėti mūšį. Šventosios Dvasios padedami tikrai galime atkurti pašlijusius santykius ir tapti taikos įrankiais. Tikrai galime ištremti piktąją dvasią ten, kur jai ir vieta!
Jėzau, padėk man apsiginkluoti dvasiniais ginklais, kad pasipriešinčiau piktajam ir jo kėslams. Viešpatie, siųsk savo šventuosius angelus, kad jie mus visus saugotų nuo priešo pinklių!
Jer 7, 23–28; Ps 96, 1–2. 6–9
Penktadienis, kovo 8
Oz 14, 2–10
Pasiimkite su savimi žodžius ir sugrįžkite pas VIEŠPATĮ (Oz 14, 3).
Kodėl turime sugrįžti pas Viešpatį? Nes esame nusidėjėliai, kuriems reikia išgelbėjimo. Nes Jame randame užuojautą, nes Jis žada išgydyti mūsų neištikimybę ir laisva valia mus myli. Galiausiai todėl, kad Viešpats nori mus išlaisvinti iš nuodėmių ir patraukti prie savęs.
O kokius žodžius turime pasiimti su savimi? Kokie žodžiai bus išklausyti? Jie neturi būti iškalbingi ar niekada anksčiau nesakyti. Pavyzdžiui, šiandienos Evangelijoje Jėzus pagiria Rašto aiškintoją už tai, kad jis tiesiog pakartoja Jėzaus ką tik pasakytus žodžius. Išmintinga kartoti tiesą ir kartais lengviausiai ištariamos tiesos yra prasmingiausios.
Žodžiai daug nekainuoja, jie nesusiję su atnašomis, aukomis ar tarnavimu. Nieko nekainuojantys žodžiai turi didžiulę vertę Dievo akimis, kai juos taria nuolanki širdis, trokštanti pasigailėjimo. Pamąstykime apie Atgailos sakramentą. Atėję pas Viešpatį Išpažintyje paprastais žodžiais prašome Jo gailestingumo, ir Jis išlieja begalinę atleidimo, gydymo ir atgaivos malonę.
Liepdamas izraelitams pasiimti su savimi žodžius, pranašas Ozėjas ragina juos būti tiesius bendraujant su Viešpačiu. Taip ir mes neturėtume stengtis dangstyti ar užglaistyti nuodėmių, neturėtume leisti puikybei užstoti tiesos. Priešingai – turime eiti ir paprastais savais žodžiais išsakyti Viešpačiui, ką esame padarę. Taip pat paprastai turime prašyti Jo, kad mus nuvalytų.
Jėzus nori mus pakelti, priimti ir ištyrinti. Nori, kad džiaugtumės Jo artumu ir malone. Jis žino, kad tai įvyks tik tada, kai per Atgailos sakramentą išpažinsime savo nuodėmes ir prašysime Viešpatį pasigailėti. Gera žinia ta, kad vos tik išpažįstame nuodėmes, mums atleidžiama, pašalinamos visos kliūtys Dievo malonei plūsti į mūsų širdis. Niekas neprilygsta tam laisvės, palengvėjimo ir laimės jausmui, kuris aplanko pasiėmus žodžius su savimi ir sugrįžus į Viešpaties malonę!
Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus (Ps 51, 3).
Ps 81, 6–11. 14. 17; Mk 12, 28–34
Šeštadienis, kovo 9
Lk 18, 9–14
Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi (Lk 18, 11).
Ar kada nors mėginote pažvelgti į save nešališkai? Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus pasakoja apie du vyrus ir parodo, su kokiomis skirtingomis nuostatomis melsdamiesi jie stoja Dievo akivaizdon. Tų dviejų vyrų maldos šį tą pasako apie jų savivoką.
Pirmiausia Jėzus pasakoja apie fariziejų, jo savimaną Jis netgi padidina, kad labiau atsiskleistų šio žmogaus puikavimasis savo teisumu, manymas, jog jis neva šventesnis nei kiti. Fariziejaus malda nukreipta į save, savo malda jis tarsi šlovina savo pamaldumą, o ne nuolankiai teikia dovaną Dievui! Jėzus šiuo pasakojimu pašiepia tarp Jo amžininkų gajų teisuoliškumą.
Antrasis žmogus, atėjęs į Šventyklą melstis, – muitininkas. Savo pasakojimo veikėju Jėzus pasirinko muitininką, mat muitininkai beveik visuotinai buvo laikomi sukčiais. Tačiau, pasak Jėzaus, įvyko neįtikėtina: šitas žmogus, muitininkas, taigi sukčius, o ne minėtasis teisuolis, nuėjo į namus nuteisintas. Kodėl? Nes jis daug aiškiau suvokė savo varganumą ir menkumą: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13). Nesvarbu, ką apie jį manė kiti, – jis žinojo esąs reikalingas gailestingumo. Melsdamasis nusižeminęs jis gavo tai, ko prašė.
Jėzaus palyginimai bėgant laikui išlieka tokie pat aktualūs, ir šis ne išimtis. Šiandien, kaip ir anuomet, žmogus ne visuomet save suvokia teisingai. Kai kurie savo dvasinius tobulumus paverčia pakyla, nuo kurios žvelgia iš aukšto į kitus. Kiti jaučiasi priešingai: peržvelgę savo gyvenimą mato vien klaidas ir nuopuolius…
Kad ir ką manote apie save, Dievas mato, kokie esate iš tikrųjų. Jis mato gerąsias jūsų savybes ir tas, kurias reikia keisti, Jis regi tą gelmę, kurios patys neįstengiate įžvelgti, ir myli jus, nepaisant visų trūkumų.
Dievas myli jus tokius, kokie esate, – priimkite šią tiesą. Jis mato, kokie galite būti, kokie tapsite, laikui atėjus visiškai supanašėję su Jėzumi. Jis mato, kokie esate sukurti būti. Stenkitės žvelgti į save Išganytojo akimis, matyti save tokius, kokius mato Jis. Tada dar apsčiau patirsite Jo gailestingumą ir malones.
Viešpatie, parodyk, ką matai žvelgdamas į mane.
Oz 6, 1–6; Ps 51, 3–4. 18–21
Sekmadienis, kovo 10
2 Kor 5, 17–21
Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus (2 Kor 5, 20).
Dar būdamas vidurinės mokyklos moksleivis Viljamas Bordenas, būsimasis Bordeno pieno produktų įmonės paveldėtojas, keliaudamas aplink pasaulį pajuto stiprų kvietimą tapti Viešpaties misionieriumi. Keliaudamas jis matė daug skurdo ir panoro skirti visas savo jėgas kenčiantiesiems. Apsisprendęs Bordenas savo Biblijoje įrašė: Be išlygų.
Baigęs koledžą Bordenas atsisakė visų pelningų darbo pasiūlymų, nes jo troškimas buvo keliauti į kitas šalis misionieriauti. Taip nusprendęs Bordenas savo Biblijoje įrašė: Neatsitraukti.
Pabaigęs misionierių pasirengimo programą, jis veikiai išvyko į Egiptą. Ten susirgo stuburo smegenų meningitu ir, būdamas tik dvidešimt penkerių metų amžiaus, mirė. Sužinojęs apie savo ligą Biblijoje įrašė: Nesigailėti.
Šiandienos antrajame skaitinyje apaštalas Paulius save vadina Kristaus pasiuntiniu. Jis ir gyveno kaip Kristaus pasiuntinys, jausdamasis asmeniškai atsakingas už Bažnyčios misijos skleidimą, kad ir kur būtų, kad ir ką darytų.
Viljamas Bordenas keliaudamas po pasaulį įsitikino norįs tarnauti Viešpačiui. Persekiodamas Bažnyčią Paulius pajuto savo pašaukimą. Kaip daugelis Bažnyčios šventųjų, taip ir mes esame kviečiami būti Kristaus pasiuntiniai. Dievas nori, kad būtume Jo pasiuntiniai kasdienybėje.
Taigi, Dievo Pasiuntiny, būk atviras ir pasirengęs prisiimti naują užduotį. Ji gali būti duota paprastą dieną arba įsimintiną akimirką – nesvarbu kaip ar kada, svarbu, kad priimtum ją visa širdimi. Vykdyk užduotį ir atiduok savo gyvenimą Jėzaus garbei. Tegul šie žodžiai būna tavo elgesio principas: be išlygų, neatsitraukiant, nesigailint.
Viešpatie, Tu atsiliepei į mano maldą. Aš visuomet Tave garbinsiu ir Tavimi didžiuosiuos. Trokštu ir kitus patraukti prie Tavęs. Štai aš, Viešpatie. Siųsk mane! Tu pats esi mano jėga ir stiprybė! Man nėra ko bijoti!
Joz 5, 9–12; Ps 34, 2–7; Lk 15, 1–3. 11–32