ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2014
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Trečiadienis, sausio 1

Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Lk 2, 16–21

Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2, 19).

Išradimai nesiranda savaime. Jie prasideda nuo idėjų, bet tampa tikrove tik tada, kai kuris nors žmogus ištaria joms „taip“ – ryžtasi vieną ar kitą idėją įgyvendinti. Mėgindamas ir klysdamas, tikėdamas ir rizikuodamas Johannesas Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, Alexanderis G. Bellas – telefoną, o Lawrence’as Robertsas sukūrė internetą. Visi šie išradimai padėjo mums žengti didžiulį žingsnį pirmyn visuomenės bendravimo priemonių srityje. Bet visų šių išradėjų ryžtas nublanksta, palyginti su jaunos žydės mergaitės iš Nazareto angelui ryžtingai ištartu „taip“. Jos paprastas atsakymas amžiams pakeitė žmonijos bendravimą su Dievu.

Tuo metu Marija veikiausiai nenumanė, kad jos atsakymas visiškai perkeis bendravimą tarp Dangaus ir žemės. Tačiau ji į savo širdį ir sielą, į visą savo gyvenimą noriai įsileido angelo jai perduotą Dievo sumanymą. Jos tikėjimo ir drąsos vaisius – Jėzus, neregimojo Dievo atvaizdas, tapo žmogumi.

Laisva nuo gimtosios nuodėmės Marija buvo vienintelis žmogus, kurio ryšio ir bendravimo su Dievu niekas nedrumstė. Jis buvo tobulas ir tyras. Jokia nuodėmė netemdė jos vaizduotės. Jokios tamsumos negaubė jos atminties. Ir joks kartėlis nenuodijo jos maldos. Pakviesta padėti, kad šis palaiminimas taptų tikrove visiems žmonėms, ji tarė „taip“. Marija prisiėmė būsimus pavojus, darbus ir praradimus. Ji augins Mesiją, kad visi mes išgirstume Dievą, pažintume Jo meilę savo širdyse ir vieną dieną būtume su Juo suvienyti amžiams.

Taigi turime tiesioginį ryšį su Viešpačiu. Jo malonė srūva į mus, kaip niekada iki šiol. Jo žodžiai mus moko, Jo išmintis mus veda ir Jo gailestingumas mus apvalo. Visa tai vyksta, nes Marija atpirkimui tvirtai tarė „taip“ ir savo gyvenimu jį pavertė tikrove.

Marija, dėkoju už Tavo meilę ir Tavo sutikimą. Dievo ir mūsų Motina, nepaliauk melstis už mus!

Sk 6, 22–27; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7


Ketvirtadienis, sausio 2

1 Jn 2, 22–28

Tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasiliks jumyse, tada jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve (1 Jn 2, 24).

Architektas, planuodamas naują statinį, apskaičiuoja, kokio stiprumo turi būti jo pamatai, kiek giliai juos reikia įleisti, kad jie būtų tvirti, nejudėtų ir išlaikytų pastato svorį. O dabar paklauskime savęs: ar mano pamatai ganėtinai tvirti, kad išlaikytų man tenkančių iššūkių svorį? Jei mūsų pamatas yra Jėzus, neabejotinai atsakysime „taip“!

Šiandienos Evangelijos skaitinyje matome, koks gilus buvo Jono Krikštytojo pamatas. Drąsiai peikdamas tų laikų nuodėmes ir neteisybes Jonas net nesuvirpėjo, kai Izraelio religijos vadovai atėjo Jo paklausti, kas jis toks. Nuolankus ir tiesiakalbis Jonas, klausiamas, ar jis yra Mesijas ar Elijas, ar ilgai lauktas pranašas, apie kurį kalbėjo Malachijas, atsakė: „Aš nesu“ (plg. Jn 1, 20–21). Nei girdamasis, nei gindamasis Jonas nurodė jiems Tą, kuris po jo ateis, – Jam jis nevertas atrišti kurpių dirželio (plg. Jn 1, 27).

Šie keli paprasti žodžiai parodo, kad Jonas visiškai aiškiai suvokė savo pašaukimą. Jo pamatas – jo tikėjimas į Dievą ir tikėjimas jam pavesta misija – buvo tvirtas, stiprus, giliai įleistas ir galintis paremti vėtroms užklupus.

O mes ar galime sau pakloti tokius pamatus? Priimdami giliai į širdį pirmojo skaitinio žodžius, tuos žodžius, kurie užrašyti pačioje šios meditacijos pradžioje. Liksime Kristuje, nebūsime nei pargriauti, nei parblokšti, jei savo gyvenimą statydinsime ant Evangelijos tiesų pamato. „Jėzau, Tu esi Mesijas. Tu numirei už mano nuodėmes ir prisikėlei. Tu myli mane amžinai tvaria meile. Tu atpirkai mane ir pripildei Šventosios Dvasios. Viešpatie, aš priklausau Tau!“

Laikykis šių tiesų. Remkis į jas. Skelbk kasdien jas savo maldoje. Tik tada užkluptas tikėjimo išmėginimų gebėsi atsispirti. Sunkumų ir rūpesčių lenkiamas netriokštelsi, o atsiremsi į Viešpatį. Šėtonui bandant paplauti tavo tikėjimą Dievo meile, nesileisi apkvailinamas. Kaip Jonas Krikštytojas pajėgsi tvirtai stovėti. Pasitikėjimas, tikrumas ir džiaugsmas bus tavo jėga!

Jėzau, mokyk mane remtis visomis tomis tiesomis, kurias Tu įdiegei man į širdį. Padėk man atsiverti, kad apsčiau gaučiau Tavo gyvasties.

Ps 98, 1–4; Jn 1, 19–28


Penktadienis, sausio 3

Jn 1, 29–34

Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus (Jn 1, 32).

Visos keturios Evangelijos pasakoja apie Krikšto metu ant Jėzaus nužengiančią Šventąją Dvasią. Krikštas – vienas svarbiausių įvykių Jėzaus gyvenime. Krikštas ir mums nepaprastai svarbus įvykis, jo žymę nešiojame visą gyvenimą. Mums reikia kryžiaus, kad gyventume krikščionišką gyvenimą. Tačiau sykiu mums reikia ir Šventosios Dvasios.

Kiekvienas evangelistas savitai pasakoja apie atsiveriantį Dangų ir ant Jėzaus nusileidžiančią Šventąją Dvasią Jonui krikštijant Jėzų. O dar įstabiau, kad visas Naujasis Testamentas mums liudija, jog Dangus liko atviras iki šiol. Įsimąstykime. Atsivėręs Dangus. Nėra jokių sienų tarp Dangaus ir žemės! Niekas negali mums sukliudyti išgirsti Tėvo balsą! Galime pažinti Dievą, išgirsti Jo balsą, skambantį mūsų širdyse, ir patirti Jo Dvasios galybę.

Jėzaus Krikštas atveria ir kitą, ne mažiau nuostabią tiesą: Dangus nužengė į žemę! Jėzus mus mokė melsti: „Teateinie Tavo Karalystė“, bet Jis taip pat mokė, kad „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21). Dar nematome jos pilnatvės, teragaujame jos pirmienų, bet ji jau yra čia, o mes esame jos pasiuntiniai. Kupini Šventosios Dvasios galime nešti Dangaus tikrovę į savo šeimas, įstaigas, universitetus ar mokyklas. Galime nešti Dangaus kvapsnį į kalėjimus, ligonines ar benamių prieglaudas. Galime tapti Dvasios indais kavinėse, knygynuose, bibliotekose, parduotuvėse ir netgi eismo spūstyse. Mes turime Dvasią, todėl aplinkiniai žmonės, žvelgdami į mus, gali sužinoti, koks yra Dangus.

Jėzus krikštijosi, kad nusileistų Dvasia. Jis priėmė Krikštą, kad Evangelija – Geroji Naujiena – nusileistų ne tik žodžiais, kuriuos girdime per šventąsias Mišias ar skaitome Šventajame Rašte, bet ir Šventosios Dvasios galybe. Tavo gyvenimas irgi yra žinia, Dievo žinia. Tebūnie jis geroji naujiena kiekvienam norinčiam skaityti. O visa tai gali vykti, nes Dangus nusileido į žemę.

Šventoji Dvasia, nuženk ir pripildyk mane. Mokyk mane nešti Kristaus gyvenimą ir Dangaus tikrovę visur, kur tik šiandien eisiu.

1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98, 1. 3–6


Šeštadienis, sausio 4

Jn 1, 35–42

Radome Mesiją (Jn 1, 41).

Ar teko ilgai laukti to, ko labai vyleisi, norėjai? Pavyzdžiui, sutuoktuvių ar kūdikio gimimo? Ar atsimeni jausmą, apėmusį išsipildžius tavo didžiajam norui? Ilgai lauktas, lūkesčiais apipintas įvykis jau čia pat, o tu nesitveri džiaugsmu.

O dabar pamėgink įsivaizduoti, kad laukimo ir išsipildymo džiaugsmu pasidalijai su tūkstančiais žmonių. Ne tik su tais, kurie gyvena dabar, bet ir su ta gausybe įvairių kartų žmonių, gyvenusių iki tavęs. Kartų kartos žmonių ilgus šimtmečius laukė to, ko laukei ir tu. Tačiau jie tik laukė ir nepailsdami vylėsi, o tu priklausai tai kartai, kuri regi pažado išsipildymą. Kaip jaustumeisi? Negana to, tu gavai malonę Lauktąjį išvysti savo akimis!

Neskubėdami apmąstę daugybę šimtmečių trukusį ir daugybę žmonių kartų apėmusį laukimą, geriau suvoksime, su kokiu jauduliu Andriejus pranešė savo broliui Simonui Petrui: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41). Izraelio lauktasis Atpirkėjas galiausiai atėjo. Jis čia, su jumis!

Jus apima nuostaba, džiaugsmas ir susižavėjimas. Šią nuotaiką puikiai perteikia gyvas atliepiamojoje psalmėje tapomas paveikslas: „Teploja rankomis upės; iš džiaugsmo drauge tegieda kalnai“ (Ps 98, 8).

To atradimo džiaugsmo Andriejus neužmiršo. Jis jį vėliau stiprindavo, ypač apėmus abejonėms ar susidūrus su priešiškumu tikėjimui. Ir mes turėtume taip elgtis – remtis džiaugsmu. Kai šeimoje tvyro sunki nuotaika, atmink meilę, paskatinusią jus būti kartu, leisk vėl įsižiebti jus įkvėpusiai Dvasios ugniai, atlapok širdį ir įsileisk gaivų Dvasios vėją. Tegu jis iššluoja visas šiukšles, tegu pravėdina sudvisusius širdies kampelius.

Šiandien prašyk Dvasios padėti tau neužmiršti Jėzaus palaiminimų. Ypač prisimink šią didžiulę Dievo dovaną tau ir visam pasauliui. Diena iš dienos kartok sau: „Aš radau Mesiją!“

Viešpatie, padėk man džiaugtis išsipildžiusiu didžiuliu Dievo pažadu. Mokyk mane išlaikyti džiaugsmą tamsos valandomis, kad rasčiau atgaivą Tavo nešamame išganyme.

1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9


Sekmadienis, sausio 5

Viešpaties Apsireiškimas

Mt 2, 1–12

Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų (Mt 2, 11).

Kokia buvo pati geriausia dovana, tavo gauta per šias Kalėdas? O kokią geriausią dovaną tu dovanojai? Paprastai geriausios dovanos nebūna nei itin brangios, nei itin praktiškos, bet dovanotos iš širdies, parinktos su meile, galvojant apie tą žmogų, kuriam skirta dovana.

Ne visose šalyse Kalėdų dovanos dovanojamos gruodžio 25-ąją, kai kur dovanomis keičiamasi per Trijų Karalių šventę. Ši tradicija radosi pagerbiant išminčius, dovanojusius kūdikiui Jėzui aukso, smilkalų ir miros. Šios dovanos pirmiausia turi simbolinę vertę. Pasak šv. Ireniejaus, auksas skirtas Jėzui – Karaliui, smilkalai Jam dovanoti kaip Vyriausiajam Kunigui, o mira simbolizavo Jo auką. Šv. Edita Stein kitaip aiškino šių dovanų simboliką: auksą ji siejo su klusnumu, mirą su mirtimi sau, o smilkalus – su tyru atsidavimu Jam.

Ne tik išminčiai galėjo įteikti Jėzui dovanų, ir mes turime progų ką nors padovanoti Viešpačiui. Žinoma, dabar Jis yra įžengęs į Dangų ir nieko nestokoja. Tad pamąstykime: kokią dovaną galėtume įteikti visatos Kūrėjui ir Viešpačiui? Tokios dovanos nenupirksi! Ką galėčiau padovanoti Jam aš, vargšų vargšas? Nebent savo širdį!

Yra tokių dovanų, kurias branginame ne dėl jų vertingumo, bet dėl dovanotojų meilės mums ir mūsų meilės jiems. Pavyzdžiui, mama saugo savo vaikučio jai padovanotą laukų gėlytę, tėtis – dukrelės piešinį. Knygos vertėjas džiaugiasi jos autoriaus autografu ir palinkėjimais jam. Panašiai džiaugiasi Dievas, kai mes Jam dovanojame tai, ko negali įteikti niekas kitas. Kai Jam dovanojame save.

Niekas kitas negali pagarbinti Dievo taip, kaip tu. Niekas negali Jo sekti taip, kaip tu. Kiti irgi dovanoja Jam dovanas, bet jos kitokios, nes jie kitokie. Tad įteik Jam nepakartojamą dovaną – save. Ji tikrai pradžiugins Jėzų.

Viešpatie Jėzau, dovanoju Tau savo širdį – širdį, kurią Tu sukūrei, kad mylėtų Tave.

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6


Pirmadienis, sausio 6

Mt 4, 12–17. 23–25

Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių (Mt 4, 25).

Jėzus buvo it magnetas, traukęs galybę žmonių pas save. Kur tik Jis pasisukdavo, atskubėdavo ir žmonių. Kartais Jam beveik tekdavo slėptis nuo jų. Pailsėti irgi būdavo sunku… Kodėl Jėzus traukė žmonių minias? Traukė, nes spinduliavo Dievo galybę ir meilę. Susitikę Jėzų žmonės grįždavo namo įgavę naujos vilties, naujai atradę džiaugsmą ir pajutę, kas yra laisvė. Jis tikrai buvo „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23).

O ar žinai, kad Jėzus nori, jog ir tu taip trauktum žmones? Kad ir tu būtum dvasinis magnetas. Tikrai! Ar meldiesi Jam savo kambarėlyje, ar šlovini Jį drauge su broliais ir sesėmis Mišiose, Jis tave apdovanoja savo meile taip sklidinai, kad ji liejasi iš tavęs kitiems. Jėzus nori, kad neštum šviesą skendintiems tamsybėse, dvasios sveikatą sužeistos širdies žmonėms ir viltį apimtiems nevilties.

Tai išgirdęs tikriausiai sudejuoji: „Aš ne toks, visai tam netinku. Negaliu kalbėti viešumoje.“ Bet tai nesvarbu. Žmones turi traukti Kristus tavyje, o ne tu pats. Juo daugiau laiko kasdien praleisi su Viešpačiu, melsdamasis, juo daugiau įgausi Jėzaus bruožų. Vadinasi, pamažėl tapsi vis stipresniu dvasiniu magnetu. Tavo džiaugsmas, ramybė ir meilė augs, bręs ir trauks žmones prie tavęs, tiksliau, prie Kristaus tavyje. Tavyje gyvenanti Dvasia užkrės noru ieškoti kitų, artintis prie jų, kad jų širdys atsivertų Viešpačiui. Pamatysi, kad dalytis tikėjimu daug lengviau, nei manei iš pradžių. Galbūt net įsidrąsinsi ir pasisiūlysi pasimelsti už žmones ar pakviesi juos melstis drauge!

Metų pradžioje paprastai pasiryžtame keistis į gera, atsikratyti blogo. Tarp tavo pasiryžimų tebūna ir šis: bendraudamas su žmonėmis stengsiuosi juos it magnetas traukti prie Kristaus. Būti magnetu sunku, bet įmanu. Jei kasdien bent truputėlį nurimsime Viešpaties artumoje, mūsų dvasinė trauka vis didės ir stiprės. Tapsime galingais magnetais. Galbūt metų pabaigoje žmonės nustebę mūsų klausinės, kodėl atrodome tokie laimingi!

Štai aš, Jėzau. Padaryk mane dvasiniu magnetu, kad kitus traukčiau prie Tavęs. Pripildyk mane savo gyvybės per kasdienę maldą ir Tavo gyvybė tesilieja per mane kitiems.

1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2, 7–8. 10–12


Antradienis, sausio 7

1 Jn 4, 7–10

Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo (1 Jn 4, 10).

Antrasis termodinamikos dėsnis teigia, kad amžinasis variklis negali egzistuoti. Vadinasi, jokia mašina negali neribotą laiką veikti be energijos šaltinio. Elektros generatoriui, gaminančiam, pavyzdžiui, elektrą tavo namams, irgi reikia kuro, arba energijos šaltinio. Taigi, kad mašina veiktų, ji turi būti nuolat maitinama iš kokio nors energijos šaltinio. Kitaip anksčiau ar vėliau ji sustos. Variklis negali veikti savaime./p>

Panaši ir mūsų dvasinė inžinerija. Tai žinome iš Šventojo Rašto eilutės: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 7). Nepajėgsime mylėti, tiesiog negebėsime, jei nebūsime kupini Jo meilės. Negalėsime dalytis Jo atjauta ir gailestingumu, kol jų nepatirsime patys. Žinia, kad be Dievo mes nieko negalime, mus ne tik verčia būti nuolankius, bet ir išlaisvina. Pats Dievas, o ne mes, yra visokio mūsų gerumo ir maloningumo šaltinis.

Tad mums nepaprastai svarbu išlaikyti ryšį su savo gyvybinės energijos šaltiniu, su Jėzumi. Bene pagrindinis mūsų maitinimosi būdas yra Eucharistija. Ji, pasak Vatikano II Susirinkimo, yra mūsų gyvenimo Kristuje versmė ir viršūnė. Mišiose Jėzus esti pilnatviškiausiai ir mes Jį galime priimti apsčiausiai. Neužmirškime kasdienės maldos, gilinimosi į Šventąjį Raštą, bendravimo su kitais tikinčiaisiais ir gerų darbų. Tai irgi mus maitina. Bet pirmučiausia mums reikia Jėzaus.

Geroji Naujiena štai kokia: Jėzui patinka mus maitinti! Jis ateina pas mus duonos ir vyno pavidalais, parodydamas, kad yra mūsų gyvastis, stiprybė ir maistas. Jis apdovanoja mus malone, kai klausome Jo žodžio ir švenčiame Jo prisikėlimą. Jis išlieja savo galią ir veda mus, susirinkusius Jo pagarbinti. Tai Jėzus, gyvenantis mumyse, padaro mus švytinčius. Tai Jis, o ne kas kitas, yra mūsų garbės viltis (plg. Kol 1, 27).

Kai sunku atsiliepti į Dievo kvietimą mylėti, neužmiršk, kur gali atrasti meilės energijos šaltinį. Jėzus visada laukia tavęs, Jis trokšta tave apkabinti, pamaitinti ir sustiprinti.

Dėkoju Tau, Viešpatie, kad pirmas mane pamilai! Dėkoju, kad esi mano gyvastis ir gyvenimas, mano stiprybė ir džiaugsmas!

Ps 72, 1–4. 7–8; Mk 6, 34–44


Trečiadienis, sausio 8

Mk 6, 45–52

Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50).

Kodėl mokiniai taip apstulbo, kai Jėzus sutramdė audrą? Morkus rašo, kad taip atsitiko, nes jų širdys tebebuvo nenuovokios (plg. Mk 6, 52). Net išvydę duonos padauginimo stebuklą, mokiniai ne visai suprato, kas yra Jėzus. Netgi kai Jėzus prisikėlė, daugelis jų vis tiek netikėjo (plg. Mk 16, 11). Tačiau, nors mokiniai buvo silpni, jie išliko atkaklūs. Kas jiems padėjo žengti pirmyn? Kas teikė jėgų dėti šiandienės Bažnyčios pamatus?

Vienintelis įtikimas atsakymas į šį klausimą: Dievas atėjo pas juos! Mokiniams gūžiantis valtyje, Jėzus atėjo pas juos ir tarė: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50). Kai mokiniams buvo sunku patikėti, kad Jėzus prisikėlė, Jis jiems pasirodė, papriekaištavo ir liepė eiti skelbti Evangelijos (plg. Mk 16, 14–19). Tokią milžinišką įtaką pasauliui padarė ne įstabus mokinių iškalbingumas ar didžiulė drąsa. Stiprybės ir narsos mokiniams nuolat teikė su jais esantis Dievas!

Dažnai esame kaip mokiniai, išsekinti grumtynių su gyvenimo audromis. Užklupus sunkumams manome juos įveiksiantys skirdami daugiau laiko ir dėdami didesnes pastangas. Bet tada suvokiame, kad „ne kariuomenės dydis apsaugo karalius, nė galiūnai neišsigelbsti didele jėga“ (Ps 33, 16). Matome, kokios ribotos mūsų galios, ir žinome, jog tik vienas Dievas gali mums padėti.

Nors Jo ir neregite, žinokite, kad Jėzus viską pastebi jūsų gyvenime. Jis jus stebi, kaip stebėjo apaštalus nuo kranto, pasirengęs ateiti į pagalbą. Palyginti su apaštalais, Jėzus yra netgi arčiau jūsų. Per Šventąją Dvasią Jėzus jau yra jumyse. Jis trokšta suteikti jums stiprybės, dvasios ir kūno sveikatos, ramybės ir kitų jums reikalingų dovanų. Jūs – Jo vaikas, todėl prašykite Jį pagalbos. Nurimę savo širdyje, išgirsite Jį sakant: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Viešpatie Jėzau, padėk man įgauti drąsos. Negaliu to padaryti vienas. Atsiųsk man savo Dvasią, kad galėčiau vaikščioti Tavo tiesoje, meilėje ir stiprybėje. Jėzau, pasitikiu Tavimi!

1 Jn 4, 11–18; Ps 72, 1–2. 10. 12–13


Ketvirtadienis, sausio 9

1 Jn 4, 19 – 5, 4

Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4, 20).

Su nepajudinama logika Jonas išdėsto krikščioniškosios žinios esmę: mylėti Dievą reiškia mylėti vieniems kitus. Dažnai mėginame sušvelninti šiuos žodžius sakydami: „Na, aš niekam nejaučiu neapykantos, taigi elgiuosi gerai.“

Vis dėlto neužtenka vien pakęsti. Mūsų tikslas – degti meile. Ar yra toks žmogus, kuris nuolat jus siutina, kurį vargiai pakenčiate? Galbūt yra jus erzinančių žmonių, kurių iš paskutiniųjų vengiate? Ar pakęsti nelengvo būdo ar mums neprielankius žmones tikrai yra krikščioniškos meilės viršūnė? Žinoma, ne! Dievas trokšta, kad mes ne tik pakęstume žmones, bet ir mylėtume juos. Dievas trokšta, kad taptume tokie kaip Jis: iš visų jėgų mėgintume mylėti, nepaisydami akivaizdžių kito žmogaus charakterio trūkumų, silpnybių ir net nuodėmių. Viešpats mus kviečia įžvelgti gėrį ir grožį kiekviename žmoguje. Juk kiekvienas žmogus yra Jo gėrio ir grožio atspindys. Visi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Ko reikia tokiai meilės nuostatai įgyti? Kantrybė, savęs pažinimas, nuolankumas – visa tai yra svarbu. Bet esmingiausia ir svarbiausia yra gailestingoji meilė. Iš tiesų galima sakyti, jog meilė neįmani be gebėjimo atleisti. Juk visi mes esame nuodėmingos, netobulos būtybės. Visi vienas kitą žeidžiame trukdydami skleistis meilei.

Ar norite vis labiau mylėti? Tada atleiskite. Būkite kaip Jėzus, kuris myli jus nepaisydamas jūsų nuodėmės. Būkite kaip sūnaus palaidūno tėvas, pirmas išbėgęs apkabinti savo vaiko. Ypač skausmingomis aplinkybėmis prisiminkite, kad net mažiausias žingsnelis atleidimo link gali apsaugoti nuo daugybės baimės, apmaudo ir nerimo valandų. Tiesiog ženkite po vieną žingsnį ir nustebsite, kad taip toli galite nueiti. Toli, nes jumyse gyvena Kristus, gydantis ir atkuriantis gebėjimą mylėti.

Viešpatie Jėzau, dėkoju už man liejamą gailestingumą ir meilę. Padėk man matyti žmones Tavo akimis. Viešpatie, trokštu būti toks kaip Tu!

Ps 72, 1–2. 14–15. 17; Lk 4, 14–22


Penktadienis, sausio 10

Lk 5, 12–16

Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų! (Lk 5, 12)

Drovėdamasis savo raupsais nusėto kūno žmogus puolė Jėzui po kojų. Jis žinojo, kad jei yra bent lašelis vilties būti išgydytam, Jėzus tai padarys. Minia iš jo juoksis? Reikalaus eiti šalin, kol dar nėra „švarus“? Nesvarbu. Jis bet kokia kaina norėjo prieiti prie šio mokytojo. Jėzus nedvejodamas apmalšino vargšo baimę ir gėdą. „Žinoma, aš noriu tave išgydyti!“ Tą akimirką šio žmogaus gyvenimas buvo perkeistas. Ne tik jo kūnas išgijo, bet sugrįžo ir viltis. Jis patyrė, kad Dievas jo neatstūmė, bet visuomet mylėjo.

Šventajame Rašte yra daugybė vietų, kur kalbama apie Jėzaus užuojautą ir meilę. Skaitydami jas tarsi girdime Jėzaus balsą: „Aš noriu tave išgydyti. Ateik pas mane.“ Melsdamiesi patirsime Jo prisilietimą, nes Jis geriausiai žino, kas mumyse – mūsų dvasioje, prote bei kūne – turi išgyti.

Be to, į Jėzų galime kreiptis daugel kartų. Taip vis labiau atsiveriame Jo prisilietimui, Jo perkeičiančiai galiai bei suvokiame, kad Jis yra šalia mūsų. Jis išlaisvins mūsų širdis džiaugtis, netgi jei būsime prislėgti sunkumų ar išbandymų. Jis pripildys mus užuojautos ir savo beribe meile stiprins mūsų tikėjimą. Tuomet mūsų baimes nustelbs augantis pasitikėjimas Kristumi. Jis padės mums labiau atsiverti Šventajai Dvasiai. Tada neištversime nekalbėję kitiems apie mus išgydžiusią Jėzaus meilę, malonę bei rūpestį.

Jėzus girdi mus ir atsiliepia į visas mūsų maldas. Tai tiesa! Galime ilgai nesuvokti Jo veikimo mumyse, bet tai nepaneigia, kad Jis visuomet yra su mumis. Tad neabejodami atiduokite Jam savo kūną, širdį bei visas savo patirtis. Jėzus nori apreikšti jums savo beribę meilę, todėl kad ir į kokią situaciją patektumėte, Jis mokys jus, padės jums suvokti Jo planą bei troškimus. Tad netgi jausdamiesi raupsuoti dėl savo nuodėmių nesidrovėkime pulti Jėzui po kojomis. Jis mūsų neapvils.

Jėzau, Tu visados esi gailestingas ir kupinas užuojautos. Šaukiuosi Tavęs, nes esi patikimas ir ištikimas. Kviečiu Tave į savo gyvenimą. Gydyk mane ir pripildyk vilties.

Ps 147, 12–15. 19–20; 1 Jn 5, 5–13


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. SAUSIO–VASARIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu jau įmanoma nuo nr. 2: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 1 (sausio–vasario), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 1, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!