ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2015
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, gegužės 1

Apd 13, 26–33

Ir mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų (Apd 13, 32–33).

Ką manai apie pranašavimą? Šiandienos Mišių skaitiniai yra tarsi du žibintai, nušviečiantys šią paslaptingą dovaną. Pirmuoju žibintu galime laikyti Apaštalų darbų skaitinį. Jame pasakojama, kad Paulius Pisidijos Antiochijoje skelbė Evangeliją žydams. Remdamasis tradicinėmis pranašystėmis apie Mesiją, surašytomis žydų Šventajame Rašte, Paulius atskleidžia, kad Jėzus yra jų išsipildymas. Pauliaus pamokslas apima netgi eilutę iš šiandienos psalmės, kurioje pranašaujama apie Kristaus dieviškąją sūnystę. Šio pirmojo žibinto šviesoje atpažįstame, kad pranašystė apreiškia Jėzų ir nukreipia žmones į Jį! Kitos Šventojo Rašto vietos tai patvirtina: „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“ (Apr 19, 10).

Na, o dabar pažvelkime į šiandienos Evangelijos skaitinį. Jėzus mokiniams sako, kad Jis turėsiąs išeiti, bet sugrįšiąs jų ir priimsiantis juos į savo Tėvo namus. Šio antrojo žiburio apšviesti matome, kad pranašystė turi ir kitą tikslą – padrąsinti žmones. Nors kartais pranašystės nuskamba kaip griežti ir atšiaurūs žodžiai, jomis norima padėti Dievo tautai žengti teisingu keliu.

Pranašystė Šventajame Rašte iš esmės yra tiesiog Dievo žinios perdavimas. Šia prasme visi mes galime pranašauti: perteikti žmonėms žinią, kuri jiems padės priartėti prie Viešpaties ir padrąsins eiti Jo keliu!

Ar gali Dievas tau suteikti ypatingą, pakylintį žodį, sujudinantį kitų širdis? Žinoma! Ypač jei tu dienai bėgant vis stengiesi klausytis Jo balso. Tada netgi negavęs ypatingos žinios turėsi ką pasakyti. Galėsi papasakoti savo istoriją – netikėtus šuolius ir posūkius tavo gyvenime, įvykius, per kuriuos Dievas tau atsiskleidė.

Šiandien ateik pas Jėzų atvira širdimi ir atviru protu. Atkreipk dėmesį į mintis, kurios tau ateina į galvą meldžiantis. Mintis apie šeimą, draugus ar kaimynus. Galbūt Dievas tau perduoda žinią apie Jo malonę, kuria turėtum pasidalyti su kitais?

Štai aš, Viešpatie! Suteik man pranašo širdį!

Ps 2, 6–11; Jn 14, 1–6


Šeštadienis, gegužės 2

Jn 14, 7–14

Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! (Jn 14, 9)

Kai kuriuose filmuose paslaptingas veikėjas savo šeimai, draugams ar mylimai moteriai kaip nors atskleidžia arba prisipažįsta, kas esąs. Žmonės paprastai būna priblokšti, pamatę, kad iš pažiūros paprastas veikėjas turi ypatingų galių ar yra slaptas agentas ar piktadarys. Bet kai jie ima lyginti tai, ką matė ir girdėjo, dėlioti visus faktus, aikštėn iškyla iki tol buvusi pridengta tiesa.

Šiandienos Evangelijos skaitinyje irgi matyti panaši intriga, nors ir skirtingai suregzta. Per Paskutinę vakarienę Jėzus tarsi nusiima savo „kaukę“ ir atskleidžia apaštalams, kas iš tiesų Jis yra. „Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje“ (Jn 14, 10). Bet atomazga netikėta – šiuo didžiu apreiškimu suabejojama. Ir kas gi suabejoja? Pilypas, buvęs su Jėzumi nuo pat pradžių (plg. Jn 1, 43)!

Tikiesi, kad Jėzus nusivils Pilypu ir kitais, bet Jis reaguoja kitaip. Jis jiems parodo tiesą, kas iš tiesų vyksta, ir padeda iš įvykių nuotrupų sudėlioti vientisą paveikslą: jie savo akimis matė Jėzų, darantį stebuklus, ir girdėjo Jo tariamus žodžius. Toliau Jis mokiniams sako, kad ir jie gali tai daryti, jei vis labiau tikės ir pasitikės Juo. Jėzus sako, kad jiems skirta būti drąsiais Dievo gailestingumo skelbėjais, Jo malonės sklidinais liudytojais, skleidžiančiais Tėvo galybę ir meilę.

Kaip Jėzus atskleidė apaštalams per Paskutinę vakarienę, kas Jis yra, taip Jis atsiskleidžia ir mums, kai tik švenčiame Mišias. Jis mus moko per Šventojo Rašto skaitinius ir sujudina mūsų širdis, kai priimame Komuniją. Jis mums parodo, kad yra tarp mūsų brolių ir seserų, paragina mus mylėti vieniems kitus ir paskatina mus tapti tokius, kaip Jis.

Tad rytoj nuėjęs į Mišias atkreipk dėmesį į skaitinius. Žiūrėk, ar gali juose atpažinti aidintį Jėzaus balsą. Gal Jis tau ką nors sako? Melsdamasis: „Viešpatie, pasigailėk“, leisk Jam parodyti, kad Jis nuplauna tavo nuodėmes. Eidamas Jo priimti duonos ir vyno pavidalais, melsk Jį atmerkti tau akis, kad aiškiau išvystum Jo artumą ir taptum dar panašesnis į Jį.

Atmerk mano akis, Viešpatie, kad regėčiau Tavo meilę ir artumą!

Apd 13, 44–52; Ps 98, 1–4


Sekmadienis, gegužės 3

Jn 15, 1–8

Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių (Jn 15, 5).

Geras sodininkas kartais būna kaip chirurgas: skrupulingai rūpestingas ir kantriai siekiantis tikslo, pašalinantis visa, kas kenkia jo sodiniams. Jis atsidėjęs stengiasi, kad jo rožės būtų dar kuplesnės, o vynuogės – dar gardesnės.

Įsivaizduok, kokį apgenėjimą reikėjo ištverti Pauliui. Tuojau po atsivertimo jis įrodė, kad jam reikia būti apgenėtam, su juo reikia dirbti! Negana, kad jis taip stipriai ginčijosi su kai kuriais žydais Jeruzalėje, jog šie mėgino jį nužudyti, netgi kai kurie mokiniai pabūgo Pauliaus (plg. Apd 9, 26–29)! Aplinkybės taip nepalankiai susiklostė, kad apaštalai nusprendė Paulių išsiųsti atgal į Tarsą, jog jis pabūtų ten kurį laiką. Jie manė, kad laikas, praleistas atsitraukus nuo veiklos, bus naudingas Pauliui, drauge pasitarnaus ir jiems.

Šis pasakojimas mums atskleidžia, kad Dievas mus apgeni ir daro panašesnius į Jį dvejopai. Pirmasis būdas – tylos laikas, praleidžiamas drauge su Viešpačiu. Paulius kelerius metus praleido Tarse melsdamasis, studijuodamas Raštus ir tirdamas savo širdį. Per šį susitelkimo ir atsitraukimo laiką Paulius suteikė Šventajai Dvasiai galimybę nugludinti aštrius jo būdo kampus, dar aiškiau atverti jam Evangeliją ir parengti jį būsimai tarnystei. Tokį patį būdą Dievas pasitelkia auklėdamas ir mus. Kasdien būdami ištikimi maldai, leisime Dvasiai mus ugdyti ir panašinti į Jėzų.

Kitas Dievo pasitelkiamas mūsų genėjimo būdas – kai dalijamės savo tikėjimu ar stengiamės tarnauti savo šeimai. Saulius pamokslaudamas iš pradžių tesirūpino įrodymų svarumu. Bet mokydamasis iš savo klaidų jis ilgainiui išmoko kalbėti ir ugningai, ir sykiu atjaučiančiai.

Tad ne tik veik vadovaudamasis tikėjimu, bet ir įdėmiai klausykis Viešpaties tylioje maldoje. Leiskis Jo genimas ir tapsi vis vaisingesnis, subrandinsi gausių vaisių Jo Karalystei!

Nuženk, Šventoji Dvasia, ir padaryk mane dar panašesnį į Jėzų!

Apd 9, 26–31; Ps 22, 26–28. 30–32; 1 Jn 3, 18–24


Pirmadienis, gegužės 4

Jn 14, 21–26

Jis išmokys jus visko (Jn 14, 26).

Koks dalykas pirmiausia ateina į galvą, kai mąstai apie mokytoją? Namų darbai? Klasės lenta? Baimė? Nesmagumas, kad neišmokai pamokos? Būna prisiminimų, kurie tarsi įsirėžia mums į atmintį, pavyzdžiui, prisiminimai apie labai gerą mokytoją, įžiebusį ugnį mūsų širdyje.

Kuo tas gerasis mokytojas skyrėsi iš kitų? Jis veikiausiai surasdavo laiko padirbėti su mumis individualiai. Jis mokėdavo deramu metu mus padrąsinti, nujausdavo, kada mums reikia mesti iššūkį. Jis sukurdavo tokią aplinką, kurioje nesibaimindavome klausti, negana to, mums knietėdavo daugiau sužinoti, išsiaiškinti.

Na, o šiandienos skaitinyje Jėzus kalba apie Šventąją Dvasią – pačią geriausią mokytoją pasaulyje. Tik Ji mus moko ne matematikos ar istorijos, bet apie Jėzų. Tai Mokytoja, kuri rūpinasi ne tik, kad sužinotume kai ką naujo, bet kad ir gebėtume tas žinias pritaikyti savo gyvenime. Kai jaučiamės slegiami kaltės, Ji mums primena, kad „dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Kai jaučiamės nusiminę, netekę vilties, Ji primena, kad Jėzus mus be galo myli. Kai mus užlieja Dievo palaiminimai ir ramybė, Dvasia skatina mus dėkoti Viešpačiui už Jo gerumą. Ji nuolat mums kalba, padėdama žvelgti į pasaulį Kristaus akimis.

Būdama atsidavusi mokytoja, Dvasia mus veda tikėjimo keliu. Ji mus ragina būti kilnesnius, drąsina ištarti gerą žodį, užuot prastai atsiliepus apie ką nors ar pasmerkus. Ji primena mums, kad reikia vieni kitiems tarnauti, ir laimina kiekvieną, netgi tą, kuris mums sutrukdo pasukti klaidos keliu.

Skirk laiko apmąstyti bent vieną mintį iš šiandienos Evangelijos skaitinio. Pavyzdžiui, Jėzaus pažadą ateiti ir apsigyventi tavyje. Ar apie Jėzaus meilę ir Jo įsakymų laikymąsi. Arba pamąstyk apie Šventąją Dvasią kaip apie pačią geriausią mokytoją. Tiesiog svarstyk kurią nors vieną mintį ir žiūrėk, kokios naujos mintys ateis į galvą. Jei tai bus taikos, rambės, vilties ir padrąsinimo sklidinos mintys, nė neabejok – tai Dvasia tave moko!

Šventoji Dvasia, dėkoju Tau, kad atveri mano protą ir širdį. Ateik ir mokyk mane apie Jėzų.

Apd 14, 5–18; Ps 115, 1–4. 15–16


Antradienis, gegužės 5

Jn 14, 27–31

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis (Jn 14, 27).

Baigiantis XIX amžiui Prancūzijos menininkai išbandė naują tapymo techniką, vadinamą puantilizmu. Jie paveikslus kurdavo iš mažų spalvotų taškelių. Iš arti tematai tik taškelius. Bet kai žiūri iš toliau, taškeliai susilieja į paveikslą! Taip galime pasakyti ir apie savo gyvenimą. Kasdieniai džiaugsmai ir rūpesčiai, nusiminimas, nuovargis ir užsidegimas, jėgų antplūdis gali viską užgožti, tarsi užstoti mūsų akims bendrą vaizdą. Netenkame ramybės ar pasijuntame apimti perdėto ir nereikalingo jaudulio. Tada reikia sustoti, atsitraukti ir tik paskiau pažvelgti, kas vyksta, kad pamatytume visą savo gyvenimo paveikslą.

Ramybė, kurią Jėzus žada šiandienos Evangelijos skaitinyje, nėra tai, ką mes įgauname savo jėgomis. Ramybė nebūtinai ateina tinkamai sutvarkius aplinką, gerai susiklosčius aplinkybėms ar kai niekas mūsų netrikdo ir neerzina. Ne, Viešpaties ramybė yra tvirtesnė ir patikimesnė nei visa tai.

Pažvelk į Paulių ir Barnabą. Jie patyrė ir nuosmukio, ir pakilimo metą! Juos kėsinosi užmušti akmenimis Ikonijoje, tad jie pabėgo į Listrą, kur žmonės priėmė juos it dievus. Bet tie patys žmonės lengvai permainė savo nuomonę ir apsvaidę Paulių akmenimis išvilko jį už miesto, palaikę mirusiu. Bėgdami iš Ikonijaus ir Listros Paulius ir Barnabas ten paliko įtikėjusius didelę daugybę mokinių. Taigi, pasaulio akimis, tiedu vyrai turėjo jaustis neramūs ir ujami, o ne ramūs ar džiugūs. Vėliau Paulius rašė: „Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 12–13).

Tas pats tinka ir mums. Visi patiriame nuopuolių, sunkumų ir pakilimų – mus apvilia draugai, laimės valandas keičia sunkumai. Tačiau vis tiek galime atrasti ramybę Kristuje.

Kaip? Atsitraukime ir pažvelkime į visą paveikslą, į panoraminį vaizdą. Atsiduokime į dieviškojo menininko rankas. Jis nutapys iš mūsų gyvenimo šedevrą. Jei žvelgsi į savo gyvenimą atmindamas Dievo meilę ir globą, sumaištis pavirs grožiu ir tau atsiskleis Dievo mintis. Tad nuo šiol kasdien prašyk Viešpatį taikos ir ramybės dovanos.

Jėzau, Tu esi Taikos Kunigaikštis!

Apd 14, 19–28; Ps 145, 10–13. 21


Trečiadienis, gegužės 6

Jn 15, 1–8

Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu (Jn 15, 4).

Ką darai persišaldęs? Stengiesi gulėti lovoje, gerti daugiau skysčių ir vitaminų? Bet šios priemonės tiesiogiai neveikia tavo ligos. Jos gali palengvinti ligos simptomus, bet su pačia liga kovoja tavo imuninė sistema, taigi ši kova nėra visiškai mūsų valioje.

Dvasinis brendimas kai kuo primena kovą su virusu ar peršalimo liga. Mūsų pastangos padeda mums bręsti. Tačiau tik padeda. Pati branda ateina iš Dievo. Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus tai paaiškina sakydamas, kad Jis yra vynmedis, o mes – Jo šakelės. Esame tik šakelės, todėl negalime patys subrandinti vaisių. Tik neatsiskyrę nuo vynmedžio, iš jo siurbdami gyvybės syvus esame vaisingi.

Kartais priskiriame sau ne tą vaidmenį. Manome, kad turime aktyviai kontroliuoti dvasinę brandą. Mąstome maždaug taip: „Dievas sukūrė pasaulį, atsiuntė Jėzų mūsų atpirkti, o dabar metas man pasidarbuoti.“ Tai skamba kilniai, bet taip mąstydami galiausiai atsiskiriame nuo Viešpaties. Ir tampame bergždi.

Ši pastraipa atskleidžia, kaip svarbu stengtis likti Jėzuje, būti susisaisčiusiam su Juo. Juk nė vienas iš mūsų nenori būti bevaisis. Nė vienas nenori nudžiūti, numirti ir būti atskirtas nuo vynmedžio! Juk trokštame pasitarnauti Viešpačiui? Norime būti sklidini Jo gyvasties, Jo jėgos ir išminties. Štai kodėl tokia svarbi ištikimybė kasdienei maldai, Šventojo Rašto skaitymui ir sakramentams. Štai kodėl turime neatsiskirti nuo žmonių, ypač nuo tų, kurie irgi seka Jėzumi, ir tarnauti jiems, kaip Jėzus tarnavo. Visa tai savaime nesubrandins mūsų, bet išlaikys mus gyvybę teikiančiame vynmedyje.

Taigi mums tereikia iš visų jėgų stengtis būti arti Jėzaus. Būti Jo artumoje – tai mėginti mąstyti ir veikti taip, kaip Jėzus norėtų, kad mes veiktume. Taip gyvendami leisime Jo Dvasiai laisvai mus ugdyti ir keisti. Taigi ir tapsime vaisingesni!

Jėzau, dėkoju už pažadą, kad mes vesime gausių vaisių. Padėk, Viešpatie, išlikti Tavyje.

Apd 15, 1–6; Ps 122, 1–5


Ketvirtadienis, gegužės 7

Apd 15, 7–21

Todėl, manding, į Dievą atsivertusių pagonių nedera apsunkinti (Apd 15, 19).

Jei būtum dalyvavęs tame Petro ir kitų apaštalų susirinkime, tikriausiai būtum jaudinęsis. Tai nebuvo eilinis ginčas! Kai kurie įtikėjusieji žydai nebuvo pasirengę nusileisti pagonims, nenorėjusiems perimti jų tradicijų. Bet Petras ir Jokūbas teigė, kad Dievas išliejo savo Dvasią ir pagonims, taigi jiems neturi būti keliama jokių kliūčių. Kas laimės šį ginčą?

Aišku, kad Šventoji Dvasia, kuri ir pradėjo jį! Ji padėjo apaštalams ir vyresniesiems pamatyti, kad jie visi buvo išgelbėti malone, taigi nedera reikalauti iš pagonių gyventi pagal tuos gyvenimo matus, kokių Dievas iš jų nesitikėjo. Dvasia taip pat padėjo jiems sutarti dėl kelių dalykų, rūpėjusių ir žydams, ir krikščionims. Jie susirinko nuolankiomis ir atviromis širdimis, todėl Dvasia laisvai veikė juose ir padėjo išsaugoti tikėjimo vienybę.

Bažnyčiai visada tenka įveikti konfliktus, bet įveikdama juos ji visada turi remtis Šventąja Dvasia. Pastaruosius kelis mėnesius sulauksime žinių iš Vyskupų Sinodo įvairiais santuokos ir šeimos klausimais. Kai kurie mano, kad Bažnyčia darys kompromisus, netgi išlygas savo mokyme. Kiti baiminasi, kad Bažnyčia liks šalta ir abejinga, atsisakys padėti šeimoms, patekusioms į keblią padėtį. Kad ir ką manytume, pirmiausia turime pasitikėti Šventąja Dvasia. Turime pasitikėti, kad Ji visada mus ves ir parodys, ko Viešpats nori. Tai neįvyks iškart. Galbūt mums net nepatiks tai, ką iš Jos išgirsime. Tačiau galiausiai visada turime pasikliauti, kad „pragaro vartai jos [Bažnyčios] nenugalės“ (Mt 16, 18)!

Iki Jėzus vėl ateis mes kartais į tuos pačius dalykus žvelgsime skirtingai. Netgi ginčysimės tarpusavyje dėl jų. Tačiau Dvasia veikia ir mums aiškinantis, ir netgi ginčijantis. Galiausiai Ji mus atveda dar arčiau tiesos.

Visa tai turėdami galvoje melskimės už Vyskupų Sinodą. Melskime Šventąją Dvasią nužengti ant visų vyskupų ir uždegti juos dar didesniu troškimu atpažinti Jos balsą.

Šventoji Dvasia, vadovauk mūsų vyskupams. Padėk jiems atpažinti, ko Tu nori, kad Bažnyčia pasaulyje spindėtų Tavo šviesa!

Ps 96, 1–3. 10; Jn 15, 9–11


Penktadienis, gegužės 8

Jn 15, 12–17

Jus aš draugais vadinu (Jn 15, 15).

Ar nesuspurda širdis, perskaičius šiuos žodžius? Jėzus tave vadina draugu. Tu nesi vergas. Nesi pavaldinys ar daiktas. Nesi kliuvinys. Esi draugas, kuriuo Jėzus pasitiki, kurį Jis myli ir iš tavęs tikisi to paties. Jėzus, sėdintis danguje, išsirinko tave. Jis tau atvėrė savo širdį, kad subrandintum vaisių Jo Karalystei, išliekančių vaisių.

Išliekantys vaisiai nėra neįmanomas tikslas, nes Jėzus, tavo draugas, atvėrė tau vartus pas savo Tėvą ir padarė prieinamus visus dangaus turtus. Būdamas tavo draugas Jis su tavimi dalijasi savo Tėvo mintimis ir sumanymais, tuo, ko dangiškasis Tėvas iš tavęs tikisi. Todėl tu ir gali subrandinti tvarių, išliekančių vaisių. Juk Jėzui Tėvas patikėjo suteikti mums tai, ko prašome Jo vardu, taigi tereikia prašyti, kad gautume to, ko reikia išliekantiems vaisiams brandinti.

O kaip mūsų prašymai skiriasi nuo vergo maldavimų ir atsako į savo šeimininko užgaidas! Dievas iš mūsų tikisi ne padlaižiavimo, o bendradarbiavimo su meile.

Jėzus iškėlė vienintelę sąlygą – mylėti vieniems kitus ir nepabūgti atiduoti savo gyvybės už kitus, kaip Jis atidavė už mus (plg. Jn 15, 13). Nors retas iš tiesų mirs už kitą, tai ne kliūtis. Juk visi kasdien turime progų pasiaukojamai mylėti kitus. Galime „mirti“ nesiginčydami ar primygtinai nepiršdami savo nuomonės, susilaikydami nuo pikto žodžio. Galime „mirti“ apsispręsdami nežiūrėti mėgstamos televizijos laidos ar surasdami laiko išklausyti kaimyną. Ir netgi vaikai gali „mirti“ atsitraukdami nuo kompiuterio, kad pavaduotų pavargusius tėvus. Galime aplankyti vienišą žmogų, išvirti maisto ligoniui. Yra begalė būdų, kaip galime atiduoti savo gyvybę ir gyvenimą už kitus!

Įstabioji naujiena štai kokia – pats Dievas mums suteiks stiprybės, savitvardos, gerumo, kantrumo, kurio reikia vykdant mūsų pašaukimą. Esame Jo Sūnaus draugai, o Jis yra nepaprastai dosnus Dievas.

Jėzau, dėkoju Tau, kad mane draugu vadini. Išliek savo malonę į mano širdį, kad ji trykštų iš manęs ir atgaivintų aplinkinius. Tikiu, kad Tu suteiksi visa, ko reikia, jog subrandinčiau išliekančių vaisių.

Apd 15, 22–31; Ps 57, 8–10. 12


Šeštadienis, gegužės 9

Apd 16, 1–10

…įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos (Apd 16, 10).

Ar kada nors svajojai, kad Dievas tau atskleistų tavo ateitį? Atrodo, kad tada kasdieniai apsisprendimai būtų lengvesni, juk žinotum, kiek metų tau dar bus duota nugyventi, žinotum, ar neprarasi darbo, ar tavo klaidžiojantis vaikas sugrįš prie tikėjimo.

Ar ne per daug norime? Tik vienam kitam šventajam buvo suteikta tokia malonė! Kaip Paulius, Timotiejus ir Lukas šiandienos pirmajame skaitinyje, taip ir jie visi stengdavosi įsiklausyti į Šventosios Dvasios balsą prieš priimdami sprendimą, o tada paaiškėdavo tolimesnis žengtinas žingsnis. Nenumanome, kaip konkrečiai Dvasia apaštalams draudė ir neleido skelbti Dievo žodžio Azijoje, tačiau žinome, kad jie Jai pakluso ir pasuko kitu keliu. Tada Paulius išvydo regėjimą, įtikinusį jį, kad Dievas juos šaukia keliauti į Europą ir skelbti Evangeliją ten. Visų mūsų gyvenimas būtų kitoks, jei apaštalai būtų nepaisę Dvasios vedimo!

Įsivaizduok žmogų, einantį gatve su dviem tūkstančiais dolerių kišenėse. Jis nestoviniuoja abejotinose vietose, vengia bendrauti su įtartinais žmonėmis, užsuka tik ten, kur turi reikalų. Ir vis beveik nevalingai kaišioja rankas į kišenes tikrindamas, ar pinigai neišslydo iš jų, ar nebuvo pavogti.

O mes savo širdyje nešiojamės nepalyginti didesnį ir brangesnį lobį – Šventąją Dvasią. Pamėginkime bent porą valandų mėgdžioti tą vyrą, vis nerimstantį, vis tikrinantį, ar nepametė pinigų. Taip ir mes stenkimės tikrinti, ar Dvasia vis dar su mumis, ar tikrai mes Ja sekame, ar nenuklydome nuo Jos kelio. Kiekvieną didesnį ar mažesnį sprendimą derinkime su Ja, Ji tikrai mums padės išlikti teisingame kelyje. Pamatysime, kad Dvasia mus įkvepia siųsdama mums meilę, ramybę ir paguodą, kad ir kokia ateitis mūsų laukia!

Šventoji Dvasia, aš nežinau, kokia bus mano ateitis. Teprašau, kad Tu pripildytum mane savo malonės ir vadovautum mano sprendimams. Ateik, Dvasia, ir leisk man žinoti, kad Tu esi su manimi!

Ps 100, 1–3. 5; Jn 15, 18–21


Sekmadienis, gegužės 10

Jn 15, 9–17

Kasdien kovojame dvasiniame mūšyje. Kovojame su pasauliu – viskuo pasaulyje, kas priešiška Jėzui. Kovojame su kūnu, su tuo, kas mumyse priešinga Jėzui. Kovojame su Šėtonu, su tuo, kuris yra visiškai priešiškas Jėzui. Šie trys visomis išgalėmis stengiasi mums sutrukdyti džiaugtis Dievo meile ir dalytis ja su kitais žmonėmis. Bet mūsų pusėje yra Šventoji Dvasia, sakramentai, Dievo žodis ir mūsų broliai bei seserys.

Pasaulis vis traukiasi nuo Dievo ir skatina nuo Jo nusigręžti ir mus. Žiniasklaida mus bombarduoja vienadienėmis žiniomis, materializmas nevaldomai veša. Pasaulis šaukia, kad mes patys galime pasirinkti, kurių įsakymų norime laikytis. Visa tampa subjektyvu ir reliatyvu. Apgaulė, gobšumas, seksualinis palaidumas, savanaudiškumas, puikybė ir kitos ydos tiesiog tarpte tarpsta.

Kiekviena iš minėtųjų jėgų mus stengiasi patraukti savęsp. Jų keliamame šurmulyje Jėzus tyliai sako: „Pirmiausia ieškok manęs.“ Ar paklausysime? Ar išgirsime Jo balsą? Todėl turime itin stengtis susitelkti į Jėzų per Mišias ar tyliai melsdamiesi. Mūsų dalyvavimas liturgijoje ar asmeninė malda negali būti tiesiog papratimas. Turime atrasti laiko pabūti su kitais parapijiečiais – pasimelsti, pasivaišinti, vienas kitam patarnauti. Taip išmoksime neišleisti iš akių Dievo kvietimo, kuris yra kilnesnis nei kelias, kurį siūlo pasaulis, mūsų sužeista prigimtis ar bloga linkintis piktasis.

Tad naudodamiesi pasaulio gėrybėmis būkime budrūs, skirkime, kas yra gera ir sveika. Į medžiagines gėrybes žvelkime iš teisingos perspektyvos. Atraskime pusiausvyrą tarp rūpinimosi savo reikmėmis ir atidžios meilės kitiems žmonėms. Toks rūpestingumas atneš vaisių. Tad įsitrauk į dvasinę kovą. Narsios kautynės tebūna mūsų padėka Jėzui už visa, ką Jis mūsų labui padarė!

Jėzau, dėkoju už Tavo nuoširdžią ir ištikimą draugystę. Padėk man visada likti Tavo meilėje.

Apd 10, 25–26. 34–35. 44–48; Ps 98, 1–4; 1 Jn 4, 7–10