ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2016
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, sausio 1

Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Sk 6, 22–27

Kiekvieni nauji metai teikia tiek daug įstabių vilčių, tačiau kartu baugina nežinomybe. Juk niekas nežino, ką atneš rytojus. Marijos, besiruošiančios savo kūdikio apipjaustymui, širdis neramiai plazdėjo, apimta išsyk ir viltingo virpulio, ir baugios nuojautos. „Angelas nepaaiškino, kokia ateitis laukia mūsų. Ar mano kūdikis bus priimtas, ar atstumtas?“

Tačiau Marijos atsakas į savo baimes buvo pats geriausias: ji sau priminė Dievo ištikimybę praeityje ir tikėjo, kad Dievas laikysis pažado laiminti ir saugoti savo tautą. Marija prisiminė, kad Dievas įtikino Juozapą, jog ji tikrai buvusi ištikima. Ji prisiminė, kad Dievas įstabiai surado vietą Betliejuje jiedviem su Juozapu prisiglausti ir dieviškajam Kūdikiui gimti. Dievas apsaugojo ją nuo gėdos ir palaimino duodamas ištikimą ir mylintį vyrą. Jis atsiuntė jai pasiuntinius, kad primintų Jo meilę ir globą. Dievas laimino ir saugojo kiekvieną Marijos žingsnį, kaip ir visais laikais globojo jos tautą. Tad kodėl ją turėtų apleisti dabar?

Kokie tau buvo praėję metai? Galbūt praėjusiais metais patyrei pakilių ir sunkių dienų, tačiau šiaip jie niekuo neišsiskyrė iš kitų? O gal, kaip Marijai, jie buvo reikšmingų pokyčių ir išbandymų metai? Skirk truputį laiko vienam ar dviem svarbiems įvykiams prisiminti. Pamėgink atpažinti, kaip Dievas tuo metu tave laimino ir saugojo. Kaip Jis tau parodė esąs ištikimas? Šie įkvepiantys prisiminimai tepripildo tave vilties, neišseksiančios visus ateinančius metus. Teprimena jie tau, kad Dievas – tavo dangiškasis Tėvas – tave tikrai mylės ir saugos visus metus. Ir tu drauge su Marija gali iš širdies pasikliauti Jo ištikimybe. Jis visada ištikimas, Jis tavęs neapleis čia ir dabar.

Tėve, padėk man prisiminti, kad Tu visada mane laiminai ir saugojai. Tu esi ištikimasis Viešpats. Suteik man tikėjimo pavesti ateinančius metus Tau.

Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21


Šeštadienis, sausio 2

1 Jn 2, 22–28

Tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios (1 Jn 2, 24).

Girdėti vaikystėje žodžiai palieka mumyse gilius pėdsakus. Tokie žodžiai, kaip: „aš tave myliu“, „matau, kaip tu sunkiai dirbi, laikykis, nepasiduok“, padeda mumyse sveikos savigarbos pamatus. Bet yra žodžių, persekiojančių mus metų metais, tokių žodžių, kurie mus giliai sužeidžia. Dėl jų mums reikia gydančio Dievo prisilietimo. Iš tiesų tai, ką girdėjome nuo pradžių, mumyse pasilieka.

Kokie žodžiai skambėjo tavo širdyje dvasinės vaikystės metu? Prisimink žodžius, padėjusius tau pamilti Dievą ir suvokti, kad esi Jo širdyje. Gal tie žodžiai buvo: „Dievas tave myli ir yra sumanęs įstabių dalykų tavo gyvenimui.“ O gal tie žodžiai bylojo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Gal kuris nors žmogus tiesiog pasakė: „Meldžiuosi už tave.“

Net iškiliausi šventieji ir teologai brangino tą paprastą tiesą, nusakančią jų unikalų pašaukimą. Garsiame interviu Žanas Vanjė atskleidė mistikos ir metafizikos aukštumas, bet su giliu įsitikinimu užbaigė, kad visų svarbiausia tapti mažuoju Jėzaus draugu. Šv. Augustinas išgirdo balsą, sakantį: „Imk ir skaityk.“ Ir žodžiai, kuriuos pamatė atvertęs Bibliją, visiškai perkeitė jo širdį. Nuo tos akimirkos visas jo gyvenimas buvo paremtas nuolatiniu Šventojo Rašto skaitymu.

Taigi ką galėtum padaryti, kad tai, ką girdėjai šių metų pradžioje, pasiliktų tavyje? Jei dar iki šiol nepradėjai, pasiryžk 2016-aisiais skaityti Šventojo Rašto meditacijų žurnalą. Galbūt galėtum persirašyti tau svarbų posakį ar Šventojo Rašto eilutę ir laikas nuo laiko prie jos sugrįžti? O galbūt tau būtų naudingiau užsirašyti tai ant lipnaus lapelio ir prisiklijuoti jį virtuvėje ar prie darbo stalo? Pabandyk rasti konkretų būdą, kad tas žodis tave maitintų ir palaikytų. O jeigu negalvoji, kad tau reikia ką nors užsirašyti, – tebūnie. Tiesiog leisk kasdieniam skaitiniui tapti tavo maistu ir būk tikras, kad iki mėnesio pabaigos gausi pakankamai naudingų įkvėpimų.

Viešpatie, dėkoju Tau, kad trauki mane prie savęs. Padėk man laikantis Tavo tiesos pasilikti Tavyje.

Ps 98, 1–4; Jn 1, 19–28


Sekmadienis, sausio 3

Kristaus Apsireiškimas

Mt 2, 1–12

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies (Mt 2, 1).

Jei ryte nusiteiksime, kad bus bloga diena, greičiausiai ji tokia ir bus. Bet jei pabusime, tikėdamiesi geros dienos, tai viskas tądien ir išeis į gera. Tai paprastas pavyzdys, kaip mūsų nusiteikimas paveikia mūsų reakcijas į įvairias situacijas. Šios dienos Evangelija yra nuostabus pavyzdys, kokį didelį poveikį mums turi mūsų nusistatymas. Pirmiausia sutinkame karalių Erodą, kuris „sunerimo“, išgirdęs žinią apie Jėzaus gimimą (plg. Mt 2, 3). Vėliau – išminčius, kurie dėl tos pačios priežasties „be galo džiaugėsi“ (Mt 2, 10). Ir Erodas, ir išminčiai suvokė, kad gimė naujas karalius, ir nekantravo jį pamatyti – tik dėl skirtingų priežasčių. Erodas, nesaugus dėl savo valdžios, mato Jėzuje grėsmę ir griebiasi apgaulės, kad Jį sunaikintų. Išminčiai, tiesos ieškotojai, sužavėti naujienos, skuba pasveikinti vaikelį su karališkomis dovanomis.

Mes visi esame patyrę, kaip baimė, pavydas ar kitas negatyvus jausmas paveikė mūsų elgesį tam tikroje situacijoje. Užuot prisiminę, jog Jėzus visada trokšta mums geriausio, galvojame, kad Jis mus pamiršo arba dar blogiau – kad Jis mus baudžia. Tačiau jei į kiekvieną situaciją žvelgtume atvira širdimi, kaip išminčiai, pasiruošę priimti Dievą, abejonės ir baimės pasitrauktų. Mes sutiktume Jėzų netikėčiausiose vietose, kaip išminčiai atrado visagalį Dievą kukliame Marijos ir Juozapo būste.

Taigi, kai tave apniks abejonės ar baimė, stabtelk ir prašyk Šventosios Dvasios, kad padėtų tau atrasti Dievo artumą. Prašyk Jos pagalbos į viską žvelgti atviriau, su didesniu pasitikėjimu. Tada tave apims toks pat džiaugsmas ir net pagarbi baimė, kokius jautė išminčiai.

Šventoji Dvasia, vadovauk mano nuostatoms. Padėk man jausti Tavo vedimą ir pripildyk širdį Tavojo džiaugsmo.

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6


Pirmadienis, sausio 4

Mt 4, 12–17. 23–25

Mokydamas… skelbdamas… gydydamas… (Mt 4, 23)

Ar esi krepšinio sirgalius? Jei taip, turbūt girdėjai apie trigubą ėjimą. Taip vadinama situacija, kai puolėjas turi tris galimybes: varyti kamuolį, jį perduoti arba mesti į krepšį. Šios dienos Evangelijoje skaitome, kad garsas apie Jėzų pasklido žaibišku greičiu. Ir Jis taip pat turėjo galimybę imtis trigubo ėjimo. Užuot pasirinkęs kurią nors vieną galimybę, Jis pasinaudojo visomis trimis: mokė, skelbė ir gydė. Galbūt Jo nuostata ir mums suteiks naujų įžvalgų.

Naudodamasis šia triguba prieiga, Jėzus bandė pasiekti kiek įmanoma daugiau žmonių. Mokydamas Jis aiškino Raštą, atsakinėjo į klausimus ir provokavo tradicinį mąstymą. Skelbdamas Karalystės Evangeliją, Jis drąsino, laimino ir guodė žmones, kalbėdamas apie jiems skirtą laisvę. Galiausiai gydydamas įvairias ligas rodė, kad Dievo Karalystė yra apčiuopiama, reali, kai susiduriama su žmonių poreikiais.

Tu gali sakyti: „Gerai, bet aš juk negaliu daryti to, ką darė Jėzus.“ O galbūt gali, gal net jau tai darai? Ar kada nors atsakei į klausimą apie savo tikėjimą? O gal draugo replika paskatino tave nerti giliau ir šį tą suprasti? Tu mokaisi, kaip mokyti! Ar kada nors pasidalijai, ką Viešpats tau yra padaręs? Vadinasi, tu skelbei Evangeliją! Gal kam nors padėjai bėdoje ar meldeisi už sergantį? Tu gydei sužeistą pasaulį!

Spartus Evangelijos plitimas, čia aprašomas evangelisto Mato, vyko ne tik Jėzaus laikais. Jis ir dabar nori veikti per kiekvieną iš mūsų, kad pasiektų kuo daugiau žmonių. Jis nori pasinaudoti tavimi. Taigi, kai tavęs kas nors ko nors klaus, atsakyk švelniai ir su meile. Viešpats tau padės, jei liksi Jo artumoje. Kai kam nors reikės padrąsinančio žodžio, melsk, kad Jėzus palaimintų tavo žodžius. Tu net neįsivaizduoji, koks guodžiantis gali būti tavo liudijimas. Jei kas nors yra bėdoje, paieškok, kaip jam padėti. Galbūt tai bus mažmožis, bet jis viską pakeis. Tai gal neatrodys kažkas didingo, bet tu gali skelbti Evangeliją, kad ir kur būtum!

Viešpatie, panaudok mane skleisti Gerąją Tavo Karalystės Naujieną visiems, kuriuos šiandien sutiksiu.

1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2, 7–8. 10–12


Antradienis, sausio 5

Mk 6, 34–44

Jie buvo tarsi avys be piemens (Mk 6, 34).

Ar kada pamąstai, ką reiškia ganytojui rūpintis avimis? Mes spėriai susikuriame ramumos ir tylumos, žaliuojančių pievų ir banguojančių kalvų vaizdinius. Tačiau ne viskas yra taip ramu ir tylu. Jei piemeniui nepavyksta suvaryti savo kaimenės krūvon ir ginti ją norima kryptimi, avys išsibarstys katra kur. Beje, avys nėra labai sumanios. Tinkamai neganomos avys nuklys parupšnoti viliojančių, tačiau joms kenksmingų žolelių. Pasiklydusi dykumoje avis ėstų viską, ką įmanytų, netgi piktžoles bei kitą netinkamą ėdesį.

Ką tai sako mums? Kadangi Jėzus yra Gerasis Ganytojas, Jis nori, kad mes valgytume tinkamą maistą. Žinoma, nesame kvaili gyvūnai kaip avys. Bet jei nesileidžiame Jėzaus vedami, klaidžiosime abejonių, egoizmo, puikybės ar baimės pievose.

Jėzus nori, kad Jį sektume, nes žino, kas mus sotina, ir trokšta duoti mums gerų dalykų. Jis nori maitinti mus dangiškuoju savo Kūno ir Kraujo maistu – Eucharistija. Jis žino, kad valgydami Jo maistą prarasime norą maitintis pasaulio „maistu“ – tokia pasaulėžiūra, kuri mus paikina ir silpnina.

Evangelistas Morkus sako, kad Jėzaus duotą duoną valgę žmonės buvo „pasotinti“ (Mk 6, 42). Jėzus pasotins ir mus. Jausime Jo meilę savo širdies gelmėse. Jo ramybė perskverbs mūsų mintis, nutildys baimes. Patirsime džiaugsmą žinodami, kad Kristus yra mumyse. Rasime atsakymus užgriuvus sunkiausiems išbandymams ir problemoms. Ir būtent todėl, kad Jėzus yra mūsų Ganytojas ir Vedlys.

Prisimink tai eidamas į šv. Mišias. Šlovindamas Viešpatį giesmėmis, klausydamasis Jo žodžio ir priimdamas Jį Komunijoje prašyk, kad Jis pripildytų tave. Dėkok Jam, kad tave veda, ir sakyk norįs likti su Juo ir būti saugus Jo kaimenėje.

Dėkoju Tau, Jėzau, kad esi mano Gerasis Ganytojas, kad duodi man taip reikalingo dvasinio maisto. Viešpatie, noriu būti Tavo pasotintas!

1 Jn 4, 7–10; Ps 72, 1–4. 7–8


Trečiadienis, sausio 6

1 Jn 4, 11–18

Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli (1 Jn 4, 16).

„Jūs manęs nemylite!“ Visi tėvai yra girdėję šį kaltinimą iš supykusio vaiko. Kaltinimo potekstė tokia: „Jei jūs mane mylėtumėte, leistumėte man daryti (ar turėti) tai, ko noriu.“ Kai ginčas pasiekia tokį tašką, paprastai tėvams šiukštu negalima prieštarauti arba įrodinėti, kad yra priešingai. Vaikas bus visiškai kurčias ilgiausiam įrodymų, kaip labai yra mylimas, sąrašui.

Kodėl apaštalas Jonas ir jo laiško skaitytojai taip tvirtai įsitikinę Dievo meile? Kai kurie iš jų buvo asmeniškai susitikę su Viešpačiu, tai paliko jų širdyse neišdildomą pėdsaką. Tačiau tikras įsitikinimas negali būti grindžiamas vien atsiminimais. Pirmajam įkarščiui išblėsus, nenuostabu, kad ateina sunkumai bei išbandymai, verčiantys mus abejoti Dievo meile. Pagaliau tai ne tik išbandymai. Pagalvokime, kaip atšąla vyro ir žmonos romantiška meilė. Taip gali atsitikti ir su meile Dievui.

Ačiū Dievui, meilė nėra matuojama vien jausmu. Ji matuojama davimu – davimu, net jei mes nieko nejaučiame. Senas posakis tebėra teisingas: meilė yra pasirinkimas, ne vien jausmas.

Štai kodėl mes galime būti tikri, kad Dievas mus myli. Jis nuolatos mums duoda. Jis nuolat mums duoda tai, kas geriausia. Atsiminkite: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Galbūt ne tai, ko mums norisi šiuo momentu, bet visada tai, kas mums reikalingiausia: malonė atleisti, išmintis tam tikroje situacijoje, ištiesta draugo ranka, net sąžinės priekaištas, pastūmėjęs mus į atgailą.

Mūsų dangiškasis Tėvas nieko mums negaili. Galbūt Jis ne visada mums duoda malonių potyrių, bet visada mums duoda savo Sūnų. Jis viską daro, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės gniaužtų ir nulipdytų mus pagal savo paveikslą ir panašumą. Kiekvieną dieną Jis mums duoda save patį, nesvarbu, suvokiame esą Jo artumoje, ar ne. Štai tikroji meilė!

Tėve, aš tikiu ta meile, kuria Tu mane myli. Padėk man gyventi ir veikti su šiuo tikrumu šiandien.

Ps 72, 1–2. 10. 12–13; Mk 6, 45–52


Ketvirtadienis, sausio 7

Lk 4, 14–22

Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį (Lk 4, 20).

Ar dažnai tavo protas snaudžia, kai yra skaitomi šv. Mišių skaitiniai? Gal vibruoja tavo telefonas, gal kur nors suniežtėjo, gal tiesiog planuoji šios dienos darbus? Kai Jėzaus klausytojai sėdėdavo ant suolų ar ant grindų Nazareto sinagogoje, jų dėmesį taip pat blaškydavo įvairūs dalykai. Bet tik ne tą dieną. To šabo liturgija buvo kitokia: jų akys buvo įsmeigtos į Jėzų.

Ištrauka, kurią Jėzus perskaitė iš Izaijo knygos, buvo visiems gerai žinoma. Dauguma žmonių turbūt mintinai ją mokėjo. Jau nekalbant apie tai, kad vieta, kurioje jis kalbėjo, buvo jų miestelio sinagoga – patogi, pažįstama vieta, kur jie rinkdavosi melstis kiekvieną savaitę. Iš pirmo žvilgsnio čia nebuvo nieko nepaprasto.

Tačiau kažkaip visa, kas įprasta, Jėzus pasuko į nepaprasta. Dar prieš Jam pasakant: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“, visas klausytojų dėmesys buvo sutelktas į Jį (Lk 4, 21). Jie kažkaip jautė, kad jų akyse vyksta kažkas naujo ir svarbaus. Dievo žodis, skelbiamas Dievo Sūnaus, įėjo į jų gyvenimą dar niekada nepatirtu būdu.

Tai gali būti ir mūsų patirtis. Bažnyčia moko, kad Dievas ypatingu būdu kalba savo tautai, kai skaitomas Šventasis Raštas Žodžio liturgijos metu. Net jei skaito eilinis skaitovas, Jėzus galingai kalba per jį. Ar tu girdi tą ištrauką pirmą kartą ar šimtąjį kartą, Dievas visada turi ką naujo tau pasakyti. Jis žvelgia į tave su meile ir skelbia išlaisvinimo žinią tau: Būk laisvas nuo savo grandinių. Kelkis ir eik. Eik ramybėje.

Kitą kartą girdėdamas šv. Mišių skaitinius užsimerk ir įsivaizduok Jėzų, stovintį priešais tave ir kalbantį tau. Jis turi tau šį tą pasakyti – kažką ypatingo būtent tau. Atidžiai klausyk ir išgirsi.

Jėzau, aš tikiu, kad Tavo žodis yra skirtas man šiandien. Aš žaviuosi Tavo žinios galia.

1 Jn 4, 19 – 5, 4; Ps 72, 1–2. 14–15. 17


Penktadienis, sausio 8

Lk 5, 12–16

Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų! (Lk 5, 12)

Akivaizdu, kad šis vyras turėjo tikėjimą. Jis nuoširdžiai tikėjo, jog Jėzus gali jį išgydyti. Vis dėlto jis nebuvo tikras, kad Jėzus nori tai padaryti. Sirgdamas odos liga, jis nebuvo linkęs prašyti kitų pagalbos. O be to, Jėzaus laikais raupsų liga buvo laikoma nuodėmės pasekme. Reikia tik įsivaizduoti, kokioje gėdoje turėjo gyventi šis raupsuotasis.

Bet visa tai Jėzui nerūpėjo. Žmogaus tikėjimas, kad Jėzus gali padaryti neįmanoma, ir tai, kad jis šaukiasi pagalbos – štai, ko reikėjo Jėzui. Ši istorija iliustruoja tai, ką vėliau Jis pasakys apaštalams: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: Išsirauk ir pasisodink jūroje, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Žmogus turėjo tikėjimą, ir neįmanoma įvyko.

Štai tokio tikėjimo Jėzus laukia iš tavęs. Ne tobulo tikėjimo, kokį tu įsivaizduoji, tiesiog pakankamo, kad atsiduotum Jam. Tačiau, kaip ir šis žmogus, mes galbūt tikime, kad Dievas gali palaiminti ir išgydyti, bet tiesiog nesame tikri, kad Jis nori tai padaryti. Galbūt jaučiamės neverti Jo dėmesio. O galbūt manome, kad mūsų praeities nuodėmės atėmė iš mūsų tą galimybę. O gal mums trūksta tikėjimo, todėl dvejojame, ar verta kreiptis į Viešpatį su prašymu išgydyti.

Kad ir kokių abejonių turėtume, kad ir kokios kliūtys mums kiltų, Jėzus turi paprastą atsakymą: „Noriu, būk švarus!“ (Lk 5, 13). Jis užtikrina tave savo meile tau. Jis šypsosi, kai tau atrodo, jog Jis tave smerkia. Galbūt Jis net truputį juokiasi, kai manai, kad tu Jam nerūpi. „Aišku, kad rūpi man. Ateik ir leisk tave apkabinti“, – sako Jis, švelniai šypsodamasis.

Kurios tavo gyvenimo sritys yra reikalingos Jėzaus prisilietimo? Kad ir kas tai būtų, patikėk, kad Jis nori tau padėti. Leisk Jam išgydyti tavo negalią arba padėti tau ją priimti. Jis gali tau padėti susitaikyti su draugu ar šeimos nariu. O galbūt Jis numato tas tavo reikmes, kurių tu net neįtari turįs. Kad ir koks būtų tavo atvejis, tikėk, kad Jis gali ir nori, ir veik!

Jėzau, padėk man tikėti Tavo gerumu man. Ačiū, Viešpatie, už Tavo meilę!

1 Jn 5, 5–13; Ps 147, 12–15. 19–20


Šeštadienis, sausio 9

Jn 3, 22–30

Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man – mažėti (Jn 3, 29–30).

Ar kada nors teko matyti dviračių lenktynių Tour de France finalą? Lenktynių nugalėtojas geltonais marškinėliais pergalingai pozuoja prieš neaprėpiamą sirgalių minią. Turint omeny, kad visas turas susideda iš 21 skirtingos pakopos, jos išsidėsčiusios 2200 mylių besitęsiančioje vietovėje, tai iš tiesų įspūdingas pasiekimas.

Tačiau kartais pamirštama, kad nugalėtojas galbūt nebūtų laimėjęs, jei ne 8 narių komanda, rėmusi jį visoje lenktynių trasoje. Šie lenktynininkai savo ruožtu yra pasaulinio lygio sportininkai, tačiau jie daro viską, kad tik pagrindinis lenktynininkas laimėtų. Jie dažnai važiuoja priekyje, kad įspėtų apie artėjantį posūkį arba skuba pirmyn atgal prie lydinčio vagonėlio, kad pristatytų jam valgio ar gėrimo. Jei sugenda jo dviratis, jie netgi atiduoda jam savąjį. Jų uždavinys – panaudoti visą savo ištvermę, greitį, talentą, kad laimėtų pagrindinis jų komandos lenktynininkas.

Galbūt panašiai jautėsi ir Jonas Krikštytojas, kai žmonės jo klausė, kodėl Jėzus tampa populiaresnis už jį. Jonas parodė, kad jis nuolankiai priėmė Dievo jam duotą vaidmenį – būti Jėzų „remiančios komandos“ nariu. Jis žinojo, kad jo užduotis yra parodyti žmonėms Mesiją, ne save. Štai kodėl jis buvo laimingas, matydamas Jėzų, užkariaujantį širdis ir buriantį aplink save sekėjus.

O kaip tu? Juk esi Jėzaus komandos narys, kaip ir Jonas. Tavo dovanos, talentai ir gyvenimo patirtis yra vertingi įrankiai, kuriuos gali naudoti, kad padėtum Jėzui užbaigti Tėvo Jam pavestas lenktynes. Tavo įkarštis ir nuovoka, tavo gerumas ir dosnumas, netgi tavo užsispyrimas ir ryžtingumas – viską gali panaudoti, kad laimėtum Jam žmones, kad Jo Bažnyčia vis augtų.

Taigi nenuvertink savęs. Esi svarbus Jėzaus komandos narys!

Viešpatie, aš noriu padėti laimėti Tau kiekvienas lenktynes – kiekvieną sielą. Ačiū, kad padarei mane savo komandos nariu. Dabar mokyk mane, kaip panaudoti savo talentus, kad Tu laimėtum prieš baimę ir netikėjimą!

1 Jn 5, 14–21; Ps 149, 1–6. 9


Sekmadienis, sausio 10

Viešpaties Krikštas

Lk 3, 15–16. 21–22

„Apšviečiamas Kristus, tad nušviskime ir mes; krikštijamas Kristus, tad ženkime kartu su Juo į vandenį, kad kartu ir išbristume.

Jonui Krikštijant žmones, prisiartina Jėzus, matyt, norėdamas pašventinti savo krikštytoją; kaip žinoma, – kad vandenin nugramzdintų senąjį Adomą, pirma mūsų ir dėl mūsų pašventintų Jordano upę, kad pats, būdamas dvasia ir kūnas, mus pašventintų Dvasia ir vandeniu. <…>

Ir štai Jėzus išbrenda iš vandens, keldamas į aukštybes pasaulį, ir regi plyštant bei prasiveriant dangų, kurį Adomas sau bei savo palikuonims buvo uždaręs, kaip ir Edeno sodą, saugomą liepsna švytuojančio kalavijo.

Štai ant Jo nusileidžianti Dvasia patvirtina Jo dievystę, pati būdama Jam lygi. Iš aukštybių pasigirsta balsas, jog iš čia Jis yra kilęs. Sklęsdama tarsi balandis regimu pavidalu, Dvasia suteikia garbę Jo kūnui, įgavusiam dieviškumo, taigi Dievui. Panašiai prieš daugybę amžių balandis paskelbė potvynio pabaigą.

Tad šiandien pagerbkim Kristaus krikštą ir tinkamai švęskime šią šventę.

Būkite visiškai nuskaistinti ir tapkite dar skaistesni. Niekas Dievo taip nedžiugina, kaip žmogaus praregėjimas ir išgijimas. Tapkime pasaulio žiburiais, teikiančiais gyvybės galią visiems žmonėms. Persmelkti dangiškosios šviesos spinduliais, tapkime tobulais šviesuliais, gaunančiais šviesą iš didžiojo šviesulio. Kuo vaiskiau ir skaisčiau jus teapšviečia Švenčiausioji Trejybė, iš kurios – iš vieno Dievo – šiandien dar netobulai gavote vieną spindulį, per mūsų Viešpatį Kristų Jėzų, kurio garbė ir galybė per amžių amžius. Amen“ (iš šventojo vyskupo Grigaliaus Nazianziečio pamokslų).

Viešpatie, atnaujink manyje įvaikystės dvasią, suteik savosios Dvasios, kad pasitikėdamas Tavo gerumu nuolankiai skelbčiau Evangeliją.

Iz 40, 1–5. 9–11; Ps 104; Tit 2, 11–14; 3, 4–7

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. SAUSIO–VASARIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu jau įmanoma nuo nr. 2: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 1 (sausio–vasario), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 1, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!