ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2019
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Meditacijos

Sekmadienis, rugsėjo 1

Lk 14, 1. 7–14

Kiekvienas, <…> kuris save žemina, bus išaukštintas (Lk 14, 11).

Pasaulis labiausiai niekina nuolankumą, nes jo nesupranta. Nuolankumas pirmiausia yra pasikliovimas Dievu, priešingai puikybei, kurios esmė – nusisukimas nuo Viešpaties (plg. Sir 10, 12). Nuolankieji tiki, kad Dievas yra geras, ir taip įgauna stiprybės atlaikyti stiprius gundymus ir netikėtus išbandymus. Išpuikėliškas nusigręžimas nuo Dievo veda į egoizmą ir anaiptol nesuteikia jėgų pakelti sunkumus ir nepadeda suvokti kentėjimų prasmę.

Nuolankumo šerdis yra žinojimas, kad Dievas mums dosniai ir nepelnytai lieja malonę. Pažinę kilnią ir atleidžiančią Jėzaus meilę mes tampame nuolankesni ir įgyjame dieviškojo kilnumo. Patyrę Dievo meilę imame suprasti esą dvasios varguoliai, niekuo nesiskiriantys nuo žmonių, kurių pasaulis negerbia. Tuomet suvokiame, kad visi šios žemės žmonės yra mūsų broliai ir seserys, o mūsų pašaukimas – būti kartu su esančiais „paskutinėje vietoje“ (Lk 14, 10). Dievas mus kviečia su jais dalytis meile, kurią iš Jo gavome.

Tobulas nuolankumo pavyzdys yra Jėzus. Jis buvo toks nuolankus, kad save vadino mūsų broliu, prisiėmė mūsų nuodėmes ir silpnybes ir netgi tapo vienu iš mūsų, kad mus išgelbėtų. Jėzus ir mus prašo būti nuolankius – kiekviename ko nors stokojančiame žmoguje įžvelgti savo brolį ar seserį ir apiplėšti save, kad jam patarnautume. Jėzus rūpinasi mumis ir Jis mus kviečia rūpintis kitais taip kaip Jis (plg. Fil 2, 4).

Dalyvaudamas šiandienos Mišiose melsk Viešpaties atskleisti tau, kokią kainą Jis sumokėjo, kad išlaisvintų tave iš nuodėmės ir pakylėtų iki dangiškojo Tėvo sosto. Jo meilė tepaskatina tave ja dalytis su kitais žmonėmis. Visi įsipareigokime pakylėti prie Dievo savo brolius ir seseris, kad visi kartu galėtume šlovinti Jėzų, mūsų nuolankųjį Atpirkėją!

Viešpatie, šiandien mokyk mane pasitikėti Tavo Apvaizda ir padėk mylėti bei rūpintis kiekvienu, kurį Tu man šiandien leisi sutikti.

Sir 3, 17–18. 20. 28–29; Ps 68, 4–7. 10–11; Žyd 12, 18–19. 22–24


Pirmadienis, rugsėjo 2

Lk 4, 16–30

Sena patarlė sako: „Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą.“ Dažnai pakanka, kad Evangeliją paliudytų vienas žmogus, ir daugybė žmonių priartėja prie Viešpaties. Tačiau ši patarlė teisinga ir neigiama prasme.

Štai šiandienos skaitinys. Jėzus atėjo į Nazaretą, skelbdamas nuostabią žinią: atėjo Viešpaties palankumo metas! Pildosi Izaijo aprašyti išgydymo, atleidimo ir atkūrimo pažadai! Iš pradžių žmonės klausėsi noriai, vėliau kai kurie ėmė abejoti: „Argi jis ne Juozapo sūnus? Kaip jis drįsta taip kalbėti apie Dievą?“ Galime pastebėti plintant ir neigiamas nuotaikas: abejonės virsta skepticizmu, skepticizmas perauga į cinizmą. Jėzus atsiliepė tiesos žodžiais ir šiek tiek papriekaištavo dėl neigiamos nuostatos. Kas tada įvyko? Koks įsiūtis! Atrodo, kad tą dieną Nazaretą apgaubė negatyvizmas.

Deja, taip gali atsitikti ir mums. Vienas negeras draugo ar šeimos nario žodis gali nustelbti šimtus anksčiau pasakytų švelniausių žodžių. O kaltės dėl nuodėmės jausmas gali užtemdyti kadaise patirto meilingo Dievo švelnumo ir gailestingumo prisiminimą. Tokiais atvejais neigimas mus užvaldo ir plėšia iš mūsų Dievo dovanojamą gyvenimą.

Dievas nepaliaujamai kartoja, kad mus myli. Jis atidavė net savo Sūnų, kad atskleistų mums savo meilę. Jis atsiuntė savo Dvasią, kad Ji gyventų mumyse ir pripildytų mus dieviškos, perkeičiančios galios. Kokia didinga geroji naujiena! Kaip pagarbiai turėtume žvelgti į gyvenimą!

Įvairiopai įsileidžiame negatyvizmą ir sudrumsčiame savo sprendimus. Jėzus taip nesielgė ir nenori, kad mes būtume tokie. Jis nori sustiprinti mumyse viltimi grįstą optimizmą. Jis trokšta, kad mes perimtume Jo pasitikėjimą, kad pirmenybę teiktume gailestingumui, o ne teisimui, ir daugiau kreiptume žvilgsnį į Dievo meilę, o ne į kitų ar savo silpnybes ir klaidas.

Jėzau, šlovinu Tave, nes Tu gydai sužeistas širdis ir skelbi Viešpaties palankumo metą. Garbinu Tave, Jėzau. Tu esi geroji begalinės Dievo meilės naujiena.

1 Tes 4, 13–17; Ps 96, 1. 3–5. 11–13


Antradienis, rugsėjo 3

Lk 4, 31–37

Visi girdėjome posakį „Darbai iškalbingesni už žodžius.“ Jį puikiai iliustruoja pasakojimas apie demonų išvarymą Kafarnaume. Evangelistas Lukas pasakoja, kad, Jėzui išlaisvinus demono apsėstą jaunuolį, visi žmonės nustėro ir ėmė vienas kitą klausinėti: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“ (Lk 4, 36). Įstabiu darbu Jėzus parodė savo žodžių galią, ir žmonėms tai paliko įspūdį.

Šiandien darbai byloja lygiai taip pat iškalbingai, kaip ir Jėzaus laikais. Mylintį Dievą žmonės mieliau įtiki matydami, kaip Jis pakeitė tikinčiųjų gyvenimą. Pavyzdžiui, šventąją Editą Stein (Štein) giliai sujaudino ir net iš dalies paskatino atsiversti jos krikščionė draugė, ramiai priėmusi savo vyro mirtį. Užuot panirusi į kartėlį, visa apimančią širdgėlą ar savigailą, ši našlė gyveno ramia viltimi. Ji net turėjo vidinės stiprybės paguosti gedinčius draugus. Šios moters tikėjimas žydei Editai tapo įtikinančiu krikščionybės tiesos ir galios ženklu. Gana greitai ji tapo krikščione, o vėliau – vienuole karmelite Kryžiaus Terese Benedikta.

Edita Štein mirė Aušvico koncentracijos stovykloje. Jos gyvenimo istorija daugeliui žmonių tapo drąsos ir tikėjimo pavyzdžiu. Pati Edita tapo Evangelijos tiesos ženklu.

Dievas nori, kad mes būtume Jo pasiuntiniai. Jis mus pašaukė nešti gerąją Kristaus naujieną į pasaulį. Visi turime galios patraukti kitus savo gyvenimu. Jei Editos Štein ir daugelio kitų krikščionių pavyzdžiu sekame nukryžiuotąjį Jėzų, mūsų gyvenime sužimba Dievo šviesa. Jo padedami atleiskime mus įžeidusiems, dalykimės viskuo su stokojančiaisiais, ramiai pakelkime sunkumus. Mūsų gyvenimas tepatvirtina mūsų žodžius ir teliudija žmonėms, kad Dievas išties yra tarp mūsų.

Jėzau, dėkoju Tau už Dvasios dovaną, mokančią mane būti Tavo šviesa pasaulyje. Padėk man kasdien vis labiau panašėti į Tave, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu atėjai visų mūsų išgelbėti ir dovanoti mums amžinąjį gyvenimą.

1 Tes 5, 1–6. 9–11; Ps 27, 1. 4. 13–14


Trečiadienis, rugsėjo 4

Kol 1, 1–8

Kokiu tikėjimu, pasitikėjimu ir džiaugsmu Paulius trykšta pradėdamas Laišką kolosiečiams! Jis sako žinantis, kad Dievas tęs savo darbą juose – tiek atskiruose žmonėse, tiek Bažnyčioje – net jei ir reikėtų griežtesnių įspėjimų. Paulius žino, kad ši Bažnyčia turi problemų, tačiau jis labiau tiki Šventosios Dvasios gydymo ir perkeitimo galia nei nuodėmės pajėgumu žeisti ir griauti. Galiausiai Paulius žino, kad Dievas veiks per jų silpnybes bei sumaištį, kad priartintų juos prie Kristaus ir įgalintų nešti gausesnių vaisių dėl Evangelijos.

Mes, kaip ir apaštalas Paulius šio laiško pradžioje, turėtume būti nusiteikę optimistiškai. Lengva nuolat mąstyti apie savo silpnybes bei ydas ir verkšlenti, kad niekuomet nieko doro nenuveiksime dėl Viešpaties. Tačiau Dievas nori, kad net ir savo ydų bei silpnybių akivaizdoje būtume tikri, jog Jis veiks per mus, kaip net nenumanėme. Jei Dievas pasišaukia pagalbon ūmaus būdo žveją Petrą ar pasipūtusį intelektualą Paulių, Jis pasitelks pagalbon ir jus!

Taip pat lengva matant kitų žmonių silpnybes ir ydas nuspręsti, kad jie nelabai pasitarnaus Dievo karalystei. Jei taip mąstote, labai nustebsite išvydę, kad Dievas juos pakviečia atlikti net labai įspūdingas užduotis! Atminkite, kaip Jis veikė per vargingą ligotą mergaitę Bernadetą Subiru, gyvenusią devynioliktojo amžiaus Prancūzijoje. Prisiminkite, kaip Jis veikė per pobūvių mėgėją Pranciškų Bernadonę dvyliktojo amžiaus Asyžiuje. Kitoje vietoje Paulius rašo, kaip Dievas pasirenka silpnuosius, kukliuosius bei pasaulio niekinamus, kad sugėdintų stipriuosius bei išmintinguosius (plg. 1 Kor 1, 27–29). Jis taip veikia nuolat!

Tad niekada nemanykime, kad mūsų ar kitų žmonių silpnybės yra Dievui neįveikiamos kliūtys. Verčiau kaip ir Paulius būkime tikri, kad Dievo gerumas ir malonė nugalės žmonių silpnybes. Taigi leiskimės pripildomi džiaugsmo, gėrėkimės mūsų mylinčiu Tėvu – Jis visada mums nori paties geriausio!

Viešpatie, padėk man labiau pažinti Tave ir Tavo galią įveikti visas mano silpnybes bei kliūtis. Aš noriu padėti skleisti Tavo karalystę šiame pasaulyje!

Ps 52, 10–11; Lk 4, 38–44


Ketvirtadienis, rugsėjo 5

Kol 1, 9–14

Jis <...> perkėlė [mus] į savo mylimojo Sūnaus karalystę. O jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą (Kol 1, 13–14).

Kokia nuostabi Dievo dovana ir stulbinantis iššūkis yra nuodėmių atleidimas! Nors šv. Paulius patyrė jo gyvenimą perkeitusį atsivertimą, jis gerai suvokė, kad išgelbėjimas – viso gyvenimo patirtis ir kad ji dažnai susijusi su kvietimu atleisti.

Atleisti ir gauti atleidimą yra kasdienis kiekvieno bandančio sekti Viešpatį ir dalytis gyvenimu su kitais nuodėmingaisiais uždavinys. Šventajame Rašte rasime daug pavyzdžių, pasakojančių apie vieni kitus nuviliančius, vieni kitų nesuprantančius bei susidarančius klaidingą nuomonę žmones. Prisiminkime Paulių, atsisakiusį suteikti Morkui dar vieną progą ir susiginčijusį su Barnabu (plg. Apd 15, 37–39). Tačiau vėliau Paulius Morkų pavadino „naudingu padėjėju“ (2 Tim 4, 11).

Deja, daugelis atsivertėlių ankstyvojoje Bažnyčioje atidėliojo Krikštą iki pat mirties patalo, nes baiminosi, kad gali nusidėti ir prarasti išganymą. Persekiojimų laikais įsiplieskė ginčai, ar atgal priimti į krikščionių bendruomenę tuos, kurie vengdami persekiojimų buvo išsižadėję tikėjimo. Nors Jėzus aiškiai suteikė savo mokiniams galią atleisti nuodėmes (plg. Jn 20, 23), Dievo gailestingumo mastus buvo sunku išmatuoti.

Kokie palaiminti esame galėdami ne tik gauti sakramentinį atleidimą, bet ir vieni kitų atsiprašyti! Tai padaryti ne visuomet lengva. Dažnai lengviau atleisti nei priimti atleidimą. Kartais mes murkdomės savo nuodėmingume, nes manome, kad niekada nepasikeisime.

Nedarykite to! Neleiskite nuodėmingumui jus taip apimti, kad negalėtumėte išpažinti tam tikrų nuodėmių ir prašyti atleidimo. Suteikite Jėzui galimybę veikti jūsų širdyje. Suteikite Jam progą užtikrinti jus, kad jums bus atleista. Kai tai darysite, Jo malonė ir galia jus keis.

Gailestingasis Išganytojau, aš vis nuviliu Tave vengdamas skleisti Tavo meilę šalia manęs esantiems. Dėkoju Tau, kad man daugybę kartų atleidi. Padėk man Tavo meilės šviesoje išvysti savo nuodėmes. Suteik jėgų kuo greičiau siekti susitaikymo su savo broliais ir seserimis.

Ps 98, 2–6; Lk 5, 1–11


Penktadienis, rugsėjo 6

Kol 1, 15–20

Ir visa juo laikosi (Kol 1, 17).

Kaip gražiai apaštalas Paulius atskleidžia Jėzaus svarbą mūsų gyvenime! Neregimojo Dievo atvaizdas. Visos kūrinijos pirmgimis. Jis yra pirma visų daiktų, ir visame kame turi pirmenybę. Jis visa viršija, ir visa Juo laikosi. Kai mąstome apie šias ištraukas, nudžiunga mūsų širdys!

Paulius sako, kad Jėzuje mūsų gyvenimas yra saugus, kad mes esame Jo delne, ir jei visa nebūtų Jo laikoma, pasaulis labai greitai imtų grimzti į vis didesnį chaosą.

Tad ką manyti matant įvairiausias negandas? Ką galvoti, kai atrodo, jog vyrauja sumaištis? Netolimoje istorijoje apstu tokių pavyzdžių. Matėme žemės drebėjimų, uraganų ir cunamių suniokotus miestus, potvynių, karų ir teroristų puolimų išdraskytus žmonių gyvenimus. Galbūt esate išgyvenę tragediją, pavertusią jūsų ir jūsų šeimos gyvenimą chaosu. Svarstant gali apnikti abejonės, ar Jėzus vis dar visa palaiko, o gal Jis mus paliko.

Užuot bandę atsakyti į šiuos visiems rūpimus klausimus, pažvelkime į savo gyvenimą. Nežinome, kodėl Dievo sukurtoje geroje kūrinijoje įvyksta nemažai tragedijų. Turbūt niekada negebėsime iki galo suvaldyti gamtos jėgų ar naikinančių teroristų ideologijų. Tačiau nuo mūsų priklauso, kaip, ištikus tragedijai, į ją atsiliepsime. Neramumų apsuptyje tvirtai laikydamiesi Viešpaties atrasime, kad tai, ką Jis tikrai palaiko, esame... mes! Mes galime rinktis pasitikėti Dievu, net jei tai prieštarauja logikai. Pasitikėdami Dievu būsime liudytojai dvejojančiame pasaulyje. Mūsų pavyzdys gali palaikyti kitus žmones!

Tad užklupus negandoms iš visų jėgų stenkimės laikytis tikėjimo. Atsiverkime Šventajai Dvasiai. Leiskite Jai tapti kertiniu akmeniu, net jei viskas aplink jūs griūva. Ji suteiks jums taip reikalingą malonę ir ramybę. Tada jūs iš tiesų galėsite nešti viltį kitiems!

Jėzau, tikiu, kad esi pirma visų daiktų. Pripildyk mane tikėjimo, kad net jei visa aplink mane drebės, aš Tavyje būsiu saugus!

Ps 100, 1–5; Lk 5, 33–39


Šeštadienis, rugsėjo 7

Kol 1, 21–23

Kurios tarnas aš, Paulius, esu (Kol 1, 23).

Kaip apaštalas Paulius iš persekiotojų tarno tapo Evangelijos tarnu? Šis nuostabus pasikeitimas prasidėjo jam susitikus su prisikėlusiu Viešpačiu kelyje į Damaską. Jėzus pasakė Pauliui, kad jis, skubantis suimti krikščionių, taps Jo „rinktiniu įrankiu“ skelbti Evangeliją pagonims ir mokės didžiulę asmeninę kainą už Jėzaus skelbimą! Šis susitikimas visiškai pakeitė Pauliaus gyvenimą. Kaip Jėzus ir žadėjo, Paulius visas savo jėgas atidavė dalydamasis Gerąja Jėzaus Naujiena su kitais žmonėmis.

Ar tu gali pakartoti Pauliaus žodžius ir apibūdinti save kaip Evangelijos tarną? Taip, gali. Skelbti Evangeliją ne tik žodžiu, bet ir visu gyvenimu yra kiekvieno krikščionio, ne vien kunigų, misionierių ir vienuolių, pašaukimas. Jėzus nori, kad mes taptume Jo Gerosios Naujienos skelbėjais. Jis trokšta, kad pasakotume istoriją apie Dievo meilę žmonėms. Paulius duoda mums kelias nuorodas, kaip tai daryti veiksmingai.

Pažvelkime į Apaštalų darbų 22 ir 26 skyrius – du atvejus, kai didysis teologas Paulius pasakoja savo atsivertimo istoriją. Šiuose pasakojimuose teorinės teologijos nėra daug. Apaštalas kalba, kaip jis sutiko Viešpatį Jėzų ir kaip šis susitikimas pakeitė jo gyvenimą. Pasakoja paprastai, atvirai ir patraukliai.

Visi gali tai daryti! Ir visi yra tam pašaukti. Pirmiausia pamąstyk ir užsirašyk, ką sakysi. Pavyzdžiui, galbūt kalbėsi apie tai, kaip maldoje atrandi Dievo ramybę, kaip šv. Mišios priartina tave prie Jėzaus ir pripildo dėkingumo už tavo išgelbėjimą iš nuodėmės. Tada melskis ir su tikėjimu lauk, kol Dievas atvers tau duris. Galiausiai stenkis pastebėti Jėzaus tau duodamas progas dalytis tikėjimo patirtimi ir galbūt net pakviesk tą žmogų melstis drauge su tavimi. Derlius jau subrendęs! Prašykime Viešpaties malonės ir drąsos būti Jo darbininkais.

Viešpatie, padėk man drąsiau liudyti Tavo Gerąją Naujieną.

Ps 54, 3–4. 6. 8; Lk 6, 1–5


Sekmadienis, rugsėjo 8

Švč. M. Marijos Gimimas

Mch 5, 1–4

O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį. <…> Todėl jis paliks juos lig laiko, kai įsčiose nešiojanti kūdikį bus pagimdžiusi; tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus (Mch 5, 1–2).

Senojo Testamento knygose aprašoma išganymo istorija – lėtas ir kruopštus rengimasis Kristaus atėjimui į pasaulį. Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą, apšviesta Šventosios Dvasios nuo pat pradžių daugelyje Rašto vietų įžvelgia užuominas apie Atpirkėjo Motiną.

Apie Mariją pranašaujama po pirmųjų tėvų nuopuolio žadant pergalę prieš gyvatę (plg. Pr 3, 15). Ji buvo ta, kuri minima pranašystėje kaip pradėsianti ir pagimdysianti sūnų, kurio vardas bus Emanuelis (plg. Iz 7, 14; Mch 5, 2–3; Mt 1, 22–23). Marija buvo viena iš Jahvės kukliųjų ir mažutėlių, viena iš tų, kurie pasitikėdami vylėsi Dievu ir priėmė Jo išganymą. Dievo pažadas išsipildė per ją ir joje, ištikimoje Ziono dukroje. Išties išganymo planas pasiekė pilnatvę, kai Dievo Sūnus iš Marijos priėmė žmogiškąjį kūną, kad visus žmones išvaduotų iš nuodėmės.

Pranašas Michėjas rašė apie būsimo karaliaus iš Dovydo giminės motiną, turėjusią svarbų vaidmenį dvare Senojo Testamento laikais (plg. 1 Kar 1, 11–37; 2 Kar 10, 13). Bažnyčiai šios eilutės dar labiau praskleidė išganymo slėpinį. Ji jose įžvelgia užuominą apie Dievo Motiną. Marijos gimimas laikomas laipteliu į išsipildymą Dievo plano atpirkti pasaulį per savo ir Mergelės Sūnų Jėzų Kristų.

Melskimės, kad gailestingumo Tėvas duotų aiškumo ir stiprybės, kad vis labiau persiimtume mūsų išganymo per Kristų Jėzų slėpiniu. Marijos Gimimo šventė teužlieja mus džiaugsmu ir teapdovanoja tvaria ramybe. Juk jos gimimas – mūsų išganymo aušra, nes jis nutiesė kelią Jėzaus – mūsų šviesos ir išganymo – atėjimui.

Dievo Motina, pavesk mus savo Sūnui Jėzui. Mokyk mus tikėjimo, vilties ir meilės, kad drauge su Tavimi galėtume džiaugtis amžinąja šviesa Danguje.

Ps 13, 6; Rom 8, 28–30; Mt 1, 1–16. 18–23


Pirmadienis, rugsėjo 9

Lk 6, 6–11

Jau nuo pat pradžių šabo diena buvo išskirtinė žydų apeigose. Ji turėjo priminti izraeliečiams, kad jų laikas ir žemė priklauso Dievui, koks Dievas jiems buvo geras, taip ir jie turi būti gailestingi silpniems ir užjaučiantys stokojančius (plg. Įst 15, 12–15). Galiausiai izraeliečiams tai buvo ženklas, kad jų bendrystė su Jahve yra išskirtinė.

Laikui bėgant, šabas Izraeliui tapo būdas išreikšti savo tapatybę pagonių pasaulyje bei užtikrinti, kad Dievo tautos tikėjimas ir meilė yra tvirti. Tačiau šabo šventimas aplipo daugybe įstatymų, taisyklių ir nuorodų. Jos jį taip nustelbė, kad Rašto aiškintojai ir fariziejai nepaprastai įširdo, šabo dieną Jėzui išgydžius žmogų su padžiūvusia ranka (plg. Lk 6, 11). Kai Jėzus priminė kitus panašius įvykius, žydų religiniai vadovai atrodė pamiršę, kad Dievas nori „ištikimos meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6; Mt 9, 13).

Rašto aiškintojai bei fariziejai pamiršo svarbiausią dalyką – kad šabas yra skirtas žmogui, o ne žmogus šabui (plg. Mk 2, 27). Dievas, įsteigdamas šabą, galvojo apie mus. Jis žino, kokie esame, ko gyvenimas reikalauja iš mūsų ir kokie yra pagrindiniai mūsų poreikiai. Viešpats supranta, kad mums reikia poilsio ir atsinaujinimo, laiko išganymui bei laiko keitimuisi. Tai slypi mūsų būtyje.

Mūsų kultūra tai pripažįsta fiziniu lygmeniu. Tačiau ir mūsų dvasia stokoja šių dalykų – štai kodėl Dievas davė šabą. Tad kaip atnaujinti dvasią? Labai svarbu eiti į šv. Mišias, rasti laiko maldai bei susilaikyti nuo nereikalingo darbo. Tą dieną pagaminkite šeimai kokį nors ypatingą valgį, praleiskite popietę ar vakarą kartu žaisdami žaidimus, žiūrėdami kokį nors smagų filmą, eikite pasivaikščioti arba pakvieskite kaimynus kartu išgerti arbatos ar paragauti naminio pyrago. Kad ir ką darytumėte, žinokite, kad Dievas jus nori atnaujinti ir kviečia artintis prie Jo. Tad šios savaitės sekmadienis tebus tikrojo šabo – poilsio diena.

Tėve, Tu vienintelis esi mano saugumas bei išgelbėjimas. Mokyk bei vesk mane, kad ilsėčiausi Tavyje ir mokyčiausi suprasti, kas esi ir ko iš manęs trokšti.

Kol 1, 24 – 2, 3; Ps 62, 6–7. 9


Antradienis, rugsėjo 10

Kol 2, 6–15

…jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu (Kol 2, 7).

Keista, kad informacija tapo svarbiausiu visų mūsų gyvenimo sričių aspektu. Mus pasiekia galybė informacijos – pradedant orų prognozėmis, baigiant elektroniniu paštu gautais pranešimais, naujienomis interneto puslapiuose, televizijos programomis... Kyla klausimas: kokia duomenų baze naudojuosi, kai reikia pagalbos apsispręsti?

Šios dienos pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius kolosiečiams pataria, kad jei jie įsišaknys tikėjime, jų nepavergs „tuščia ir apgaulinga“ pasaulio išmonė. Jie gebės ne tik pasipriešinti pagundai, bet ir atskirti gėrį nuo blogio savo aplinkoje. Kodėl? Nes įsišakniję tikėjime įgaus stiprų pamatą, tiesos pripildytą duomenų bazę, kuria jie pasinaudos ką nors nuspręsdami.

Tad svarbiausia nuolat žvelgti į Jėzų ir visomis jėgomis stengtis gyventi tikėjimo tiesomis. Tam tikra prasme mums kur kas geriau nei kolosiečiams! Mes į savo duomenų bazę galime įtraukti Bažnyčios mokymą per du tūkstančius jos istorijos metų. Mes turime nesuskaičiuojamą daugybę šventųjų, kurie savo gyvenimais atskleidžia mums naujus svarbiausių tiesų matmenis: Dievas myli mus besąlygiškai; Jėzus mirė už mūsų nuodėmes; Šventoji Dvasia gyvena mumyse; Jėzus ateina atbaigti savo karalystę amžiams.

Kaip šios tiesos daro įtaką mūsų gyvenime? Įsismelkdamos į mūsų tikėjimo šaknis kasdienybėje. Juo giliau įsišaknysime šiose tiesose, juo labiau jos formuos mūsų mąstymą, nuostatas ir pakylės širdis.

Prašydami Šventosios Dvasios stiprinti mūsų tikėjimą, patirsime labiausiai jaudinantį rezultatą – vis labiau ir giliau pamilsime Jėzų. Mes taip tvirtai įsišaknysime Jame, kad mūsų širdys bus pripildytos meilės, dėkingumo ir džiaugsmo dėl to, kas Jėzus yra ir ką Jis daro mūsų gyvenime. O svarbiausia – įsišaknijimas Kristuje atskleis mums, koks Jis yra nuostabus, gražus ir šlovingas.

Dėkoju Tau, Jėzau, kad esi mano išganymo uola. Mokyk mane statyti savo gyvenimą ant Tavo amžinųjų tiesų pamato!

Ps 145, 1–2. 8–11; Lk 6, 12–19