ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2020
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Meditacijos

Trečiadienis, liepos 1

Am 5, 14–15. 21–24

Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas tarsi tekanti upė (Am 5, 24).

1830 metais Paryžiuje viešpatavo skurdas ir benamystė. Tačiau daug kas pasikeitė ėmus darbuotis vienam jaunuoliui. Teisingumas ir teisumas nuvilnijo per miestą kaip upės srovė (plg. Am 5, 24). Tas jaunuolis buvo universiteto studentas Frederikas Ozanamas (1813–1853). Pamaldus katalikas Ozanamas rengdavo bičiulių studentų pokalbius apie Bažnyčią, jos svarbą žmogaus gyvenime. Kartą vienas studentas iš daugybės susirinkusiųjų šūktelėjo: „Ką tavo Bažnyčia daro vargšų labui? Parodyk man jūsų darbus, ir mes tavimi patikėsime!“

Sulig tais žodžiais Frederiko širdyje tarytum sutrupėjo abejingumo siena. Vadovaujamas vienos vienuolės jis su keliais draugais pradėjo lankytis Paryžiaus lūšnynuose. Leido laiką kartu su čia gyvenančiais žmonėmis: klausėsi jų, jiems tarnavo ir paprasčiausiai dalijosi meile su jais. Taip ėmė tekėti teisingumo srovė.

Frederikas drauge su savo bičiuliais įsteigė Šventojo Vincento Pauliečio draugiją, skatinančią ir skleidžiančią katalikų artimo meilės darbus ir dvasinį atsinaujinimą. Ši draugija veikiai paplito, daugėjo jos skyrių ne tik Prancūzijoje, bet ir užsienyje. Menka srovelė išaugo į galingą tūkstančių srovių tinklą, apraizgiusį visą pasaulį.

O dabar pamėgink įsivaizduoti Jėzaus meilę kiekvienam kenčiančiam. Ta meilė tesuminkština tavo širdį ir tesuardo pasitenkinimo ir abejingumo kliūtis, stūksančias tavyje. Įsivaizduok Jėzaus gailestingumą, čiurlenantį link benamių, gyvenančių po tiltu, ar šeimos, kenčiančios, kad negali susilaukti vaikučio.

Galbūt net neįsivaizduoji, kuo jiems galėtum padėti. O tu tiesiog būk. Daugiau klausykis, mažiau kalbėk. Žiūrėk, kur toji Dievo gailestingumo srovė veda. Net maži gailestingumo darbeliai gali virsti galybe. Frederikas tikėjo, kad kai būname su vargšais, drauge drebame sužvarbę ir jų klausomės, teisingumas kaip vanduo užplūsta mūsų širdis.

Viešpatie, Tavo meilė vargšams kaip vanduo tesrovena po mano širdį.

Ps 50, 7–13. 16–17; Mt 8, 28–34


Ketvirtadienis, liepos 2

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Lk 2, 41–52

Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią (Lk 2, 44).

Kodėl šią Marijos, Šeimų Karalienės, šventės dieną skaitome Evangelijos ištrauką apie tai, kas, atrodo, yra motinos nesėkmė – pamesti savo vaiką? Nepaisant to, kad Jėzus šventykloje pasiliko savo noru, kaipgi Marija su Juozapu gebėjo tik vakare susizgribti, jog Jis nekeliauja drauge? Matyt, jie natūraliai vadovavosi ta išmintimi, kurią mes neretai pamirštame, gyvendami gana susvetimėjusioje visuomenėje. Ši išmintis išreiškiama posakiu – geram vaikui užauginti reikia viso kaimo.

Turbūt Marija su Juozapu kelionės metu bendravo su kitais keliautojais. Pamėginkime įsivaizduoti, ką jie veikė: gal panešdavo kieno nors mantą ar pasidalydavo duona, galbūt Marija drąsindavo vaikelio laukiančias jaunas šeimas, guosdavo našles ar nevaisingas moteris, galbūt Juozapas žaismingai, bet tėviškai paragindavo jaunuolius rimčiau pamąstyti apie savo ateitį, o pakeliui stabtelėjus mažesnius vaikučius mokydavo drožinėti arba pataisydavo sulūžusį žaislą... Greičiausiai jiedu pasinėrė į paprastą bendravimą ir artimo meilės darbus, duodami paaugliui Jėzui sveiką laisvę, kaip jie tikėjosi, žaisti su savo bendraamžiais.

Šventoji Šeima buvo ir yra atvira. Marija yra Šeimų Karalienė dėl to, kad jos dvasinė motinystė išsiskleidė neįsivaizduojamai plačiai. Kiekvienas iš mūsų esame pašauktas vienaip ar kitaip išgyventi šeimyniškumą, nebūtinai fiziškai, bet būtinai – dvasiškai. Įsižiūrėję į Marijos „taip“, į jos atvirumą Žodžiui, į mokėjimą tai, kas svarbu, laikyti „savo širdyje“ (Lk 2, 51), galime tapti ne tik broliais ir seserimis Kristuje, bet ir kitų Bažnyčios narių dvasiniais tėvais bei motinomis: per paprastą bendravimą, atidų klausymąsi ar patarnavimą. Juk visa Bažnyčia yra piligrimų būrys, keliaujantis Dangaus linkui, bendruomenė, auganti išmintimi ir malone.

Marija, Šeimų Karaliene, suburianti įvairiausias šeimas ir raginanti drauge bėgti ieškoti Tavo Sūnaus, savo užtarimu padėk skleistis mūsų tėvystės ar motinystės pašaukimui.

Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 4–8


Penktadienis, liepos 3

Šventasis apaštalas Tomas

Jn 20, 24–29

Pakelk ranką ir paliesk mano šoną (Jn 20, 27).

Nuostabu, Jėzus jau buvo pasirodęs kitiems apaštalams, Marijai Magdalietei, dviem į Emausą keliaujantiems mokiniams. Jis pasirodydavo tai vieniems, tai kitiems, bet Tomui vis nepavykdavo Jo išvysti. Jis nepajėgė patikėti, kol savo akimis neišvydo Jėzaus. Be to, turėjo Jį ir paliesti!

Ką Jėzus daro? Jis sutinka su Tomo reikalavimais ir vėl pasirodo. Jėzus netgi noriai leidžia Tomui pačiam įsitikinti, paliesti Jo kūną, kad tik jis galėtų įtikėti.

Apmąstydami šį pasakojimą paprastai galvojame apie Tomo abejones ar silpnatikystę. Šiandien verčiau pamąstykime apie Jėzaus atsakymą. Kaip ir per Įsikūnijimą, kaip ir per paslėpto gyvenimo metus, kai darbavosi kaip paprasčiausias dailidė, kaip ir tada, kai mazgojo mokiniams kojas ir leidosi nukryžiuojamas, taip ir dabar Jėzus nusižemina ir vėl atsiduoda į žmonių rankas. Jėzus leidžiasi Tomo liečiamas, Jam labiau rūpi, kad Tomas iš tiesų su Juo susitiktų. Mažiausiai Jėzus rūpinasi, ar Tomo reikalavimas yra pagrįstas ir priimtinas.

Ir kas nutinka dėl tokio nuolankumo? Tomas buvo taip paveiktas, kad nepaprastai galingai išpažino Jėzų: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28).

Jėzus visada mums padės geriau Jį pažinti. Tikriausiai Jis mums nepasirodys taip, kad Jį galėtume matyti kūno akimis, bet neabejotinai pasirodys kitaip. Esti daugybė būdų, kaip Jėzus gali mums pasirodyti. Meldžiantis, skaitant Dievo žodį, patiriant draugo meilę, klausantis sąžinės balso. Tai tik keli nuolankaus Jėzaus atėjimo būdai. Neabejotinai pats nuolankiausias Jo susitikimo su mumis būdas yra Eucharistija. Per ją Jėzus vėl atsiduoda į žmonių rankas.

Keliaudamas ir skelbdamas tikėjimą Tomas tikriausiai pasakojo žmonėms, kad Jėzus leidosi jo paliečiamas. Ir dabar Jis stovi priešais tave. Jis kviečia pakelti ranką ir Jį paliesti. Kviečia įsitikinti, kad Jis iš tiesų yra mūsų Viešpats ir mūsų Dievas.

Jėzau, dėkoju už didžiulį Tavo nusižeminimą, kad išgelbėtum mane.

Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2


Šeštadienis, liepos 4

Mt 9, 14–17

Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? (Mt 9, 15)

Sakoma, kad šventoji Teresė Avilietė meldė Dievą: „Apsaugok mus nuo paniurusių šventųjų!“ Šiais žodžiais ji nenorėjo pasakyti, kad šventieji privalo žūtbūt vaikščioti išsišiepę iki ausų. Tikėtina, kad ji galvoje turėjo panašią mintį, kurią šiandienos Evangelijoje Jėzus pasako Jono mokiniams: kai Jis su mumis, Jo artumas mus įkvepia ir guodžia.

Ar tai reiškia, kad niekada nesijausi nuliūdęs? O jei vis dėlto nuliūsi, negi tai reikš, kad nesi geras krikščionis? Žinoma, ne! Tačiau žinodami, kad Jėzus yra su mumis, galime net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis atrasti didžiulę paguodą ir suraminimą. Pamąstykime apie tai truputėlį nuodugniau.

Jėzau, Tu esi su mumis! Tu tapai žmogumi, kad galėtum būti arti mūsų. Vaikščioti su mumis, asmeniškai mus mylėti, gydyti, mokyti. Būdamas žmogus, Tu puikiai supranti, ką mums tenka patirti. Tu irgi jautei nusivylimą ir širdgėlą. Vis dėlto Tu jautei ir džiaugsmą, ir laimę. Tu esi artimas visai Bažnyčiai, Tavo nuotakai, ir drauge esi artimas man, asmeniškai artimas.

Jėzau, Tu esi su mumis! Viešpatie, mes tarsi stovime ant slenksčio: Tu jau nesi čia su mumis, ir mes dar nesame paimti Tavo dangiškon artumon. Ačiū Tau, kad atsiuntei Šventąją Dvasią būti mūsų Guodėja, laukiant Tavo sugrįžimo. Dėkojame, kad teiki mums Dvasią sakramentuose, Šventajame Rašte ir mūsų širdyse. Tad galime pasitikėti, kad Tu visada esi su mumis, visada, iki pat laikų pabaigos (plg. Mt 28, 20). Tavo Dvasia man padeda patikėti, kad Tu žengi ranka rankon su mumis, kai mus užplūsta džiaugsmas ar apima sielvartas.

Jėzau, mano Sužadėtini, visada džiaugsiuosi Tavimi! Negaliu suvaldyti to, ką man atneša gyvenimas, bet nuo mano valios priklauso, kaip atsiliepiu į visus gyvenimo įvykius. Todėl stengsiuosi, kad niekas neišplėštų ramybės ir džiaugsmo, kuriuos turiu Tavyje. Kad tos ramybės neatimtų nei santykių problemos, nei pasaulio bėdos ir konfliktai, nei politika, nei nepritekliai. Netgi ligos ištiktas noriu priimti Tavo kvietimą dar artimiau Tave sekti.

Jėzau, tikiu, kad Tu visada esi su manimi! Padėk man išsivaduoti iš niūrumo ir atrasti džiaugsmą Tavo artumoje!

Am 9, 11–15; Ps 85, 9–14


Sekmadienis, liepos 5

Rom 8, 9. 11–13

Mes nesame skolingi kūnui (Rom 8, 12).

Tikriausiai daugelis iš mūsų savo kailiu patyrė, ką reiškia būti skolingam. Kai kurie iš mūsų pristigę pasiskolino pinigų, kiti galbūt pasiėmė paskolą butui pirkti, dar kiti ką nors pirko išsimokėtinai. Taigi daugelis pajutome tą slegiančią skolos naštą, ypač suprasdami, kad mūsų skolintojai įgijo tam tikrų galių mūsų atžvilgiu. O kaip gera išsivaduoti iš skolų jungo! Sumokėję paskutinę įmoką dažniausiai norime švęsti!

Šiandienos antrajame skaitinyje apaštalas Paulius skolų neturėjimo vaizdiniu mus drąsina: „Mes nesame skolingi kūnui“ (Rom 8, 12). Kūnas – nuodėmės traukiama mūsų dalis – jau nebeturi mums valdžios. Esame panardinti į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, mirėme ir prisikėlėme su Juo. Taigi mirėme nuodėmei ir nesame jos susaistyti. Esi prikeltas su Kristumi, todėl pagundai atėjus turi išeitį.

Galime patirti pagundas, bet gebėti nuo jų pabėgti, joms atsispirti ir nesileisti jų sužeidžiamiems. Mes nesame pasmerkti kartoti nuodėmes.

Žinoma, lengviau pasakyti, nei padaryti. Numanome, kokie stiprūs gali būti mūsų blogi troškimai, ypač kylantys iš įsisenėjusių, tapusių įpročiais nuodėmių, įsiskverbusių į mūsų gyvenimą. Bet Paulius skelbia tiesą, kuri gali mus palaikyti, jei nupultume. Ši tiesa mus gali įkvėpti ir patiriant gundymą.

Taigi jei pralaimi mūšį, melskis: „Viešpatie, Tu matai, koks silpnas esu, bet tikiu, kad ši nuodėmė nenusako, kas aš iš tikrųjų esu. Jėzau, dėkoju, kad panaikinai mano skolą kūnui!“

Jėzus sulaužė nuodėmės jungą. Tad imk Jo jungą – tikėjimo ir pasitikėjimo jungą – ir leisk Jam suteikti tau atgaivą (plg. Mt 11, 29). Jėzaus Geroji Naujiena tegul numazgoja tave – tu jau nesi nuodėmės supančiotas. Tu nieko jai neskolingas!

Garbinu Tave, Jėzau, kad išlaisvinai mane iš vergavimo kūnui.

Zch 9, 9–10; Ps 145, 1–2. 8–11. 13–14; Mt 11, 25–30


Pirmadienis, liepos 6

Oz 2, 16–18. 21–22

Išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį (Oz 2, 16).

Gal dabar jautiesi taip, tarsi būtum patekęs į dykumą? Įvairiausi išgyvenimai ir daugybė aplinkybių gali priversti taip jaustis. Gal įkyrus skausmas sekina tavo jėgas. Gal neseniai teko atsisveikinti su mylimu draugu. Galbūt niekaip neišgirsti Jėzaus balso, nors ir labai karštai meldiesi. Kur būna Dievas tokiomis „dykumos“ valandomis? Ozėjas sakytų, kad Dievas yra čia, šalia tavęs.

Ozėjui pradėjus pranašauti, izraeliečiai gyveno gana ramiai ir neskurdo. Tačiau Ozėjas matė, kad padėtis blogėja. Sustiprėjusi Asirija vieną po kitos užkariauja tautas. Ji nenuleidžia akių nuo Izraelio. Taigi Izraeliui grėsė priešo įsiveržimas. Tautos gerovė kabėjo ant plauko.

Tačiau tai dar ne pasakojimo pabaiga. Ozėjas tautai pranašavo, kad ji bus išvesta į dykumą – bus sutriuškinta kare, bet tai leis jai patirti didesnį artumą su Dievu. Dykumoje Dievas prašnekins jos širdį. Laikas dykumoje – proga tautai atnaujinti savo sandorą su Viešpačiu ir priimti Jį kaip jaunikį, kaip mylimą sutuoktinį.

Sunku tuo patikėti. Juk vargų ištikti dažniausiai klausiame: Ką blogo padariau, kad šitaip prastai viskas susiklostė? Dievas visada žino, kaip vargą ir sunkumus panaudoti mums arčiau Jo patraukti. Žinoma, mūsų patiriama „dykuma“ gali būti tiesioginis mūsų nuodėmės padarinys, kaip kad draugystę ardo blogas mūsų būdas. Į dykumą mus nuvesti gali ir pasaulio netobulumas, pavyzdžiui, labai sunki liga. Į dykumą galime patekti dėl nuodėmės ir dėl išorinių aplinkybių sampynos: tarkim, mūsų šalį užpuolus priešui. Vienaip ar kitaip, verčiau ne teiraukimės: Kodėl tai mane ištiko?, bet klauskime: Ką Dievas nori manyje nuveikti leisdamas tai patirti?

Kai kitą kartą jausiesi patekęs į dykumą, stenkis įžvelgti šio potyrio gerąją pusę. Atmink, kad Dievas yra su tavimi net ir dykumoje. Atsigręžk į Dievą ir leisk Jam švelniai prabilti į tavo širdį. Netrikdyk tylos. Tiesiog klausykis švelnaus Dievo balso. Dievas į bet kokią situaciją atneš savo meilę, Jis leis tau patirti Jo meilę netgi visus pojūčius žeidžiančioje dykynėje.

Viešpatie, tikiu, kad bet kokios aplinkybės yra proga priartėti prie Tavęs. Tad padėk man pasitikėti Tavimi patiriant dykumos metą.

Ps 145, 2–9; Mt 9, 18–26


Antradienis, liepos 7

Mt 9, 32–38

Evangelistas Matas parodo veikiantį Mesiją, ne tik skelbiantį Dangaus Karalystę, bet ir ją skleidžiantį tarp žmonių. Jėzus gydė paralyžiuotuosius, nebylius ir neregius (plg. Mt 9, 1–8. 20–22. 27–33). Jis netgi mergaitę prikėlė iš numirusių (plg. Mt 9, 18–26).

Skyriaus pabaigoje Matas perteikia svarbią įžvalgą apie Jėzaus širdį. Jėzus mato puldinėjančias bejėgių žmonių minias ir Jam be galo tų žmonių pagailsta. Jis žino, kad Tėvas trokšta patraukti tas išsibarsčiusias avis arčiau savęs.

Jėzus atveria savo širdį draugams ir kviečia juos prisidėti prie maldos, kad ši kaimenė turėtų ganytojų. Paskui Jėzus išsiunčia savo mokinius ja rūpintis. Palenkęs rūpinimuisi kaimene mokinių širdis Jėzus suteikia jiems ir galių, reikalingų šiai tarnystei.

Šv. Antanas Marija Zacharijas keliavo panašiu keliu, kokį Jėzus buvo patikėjęs Dvylikai. Jis gyveno šešioliktajame amžiuje Italijoje, buvo gydytojas. Jo tarnystė apėmė ne tik rūpinimąsi žmonių kūno reikmėmis, bet drauge ir jų dvasinių reikmių nuodugnų pažinimą. Antanas melsdavosi už savo pacientus, tad Dievas jį pašaukė tapti kunigu. Jis įkūrė nedidelį vienuolių ordiną, padėjusį gydyti Bažnyčios žaizdas, šaukti žmones nuoširdžiau išgyventi liturgiją ir sakramentus.

Kokios reikmės besimeldžiant iškyla tau prieš akis? Kaip melstis Dievas tave ragina? Ką daryti Jis tave kviečia? Gal jaudiniesi dėl savo sesers slaugos namuose? Tikriausiai nutuoki, kad turi melstis už ją. O gal tave pribloškė prievarta vietos mokykloje? Gal esi raginamas maldoje užtarti tos mokyklos mokinius. O gal tau neduoda ramybės genocidas Afrikoje, tikinčiųjų persekiojimas Kinijoje? Klausk savęs, gal Dievas nori, kad padėtum pabėgėliams iš vargstančių kraštų ar įsitrauktum į žmonių teises ginančią organizaciją.

Čia klausiame ne apie tai, ar tinki tam tikslui, bet ar nori artintis prie Jėzaus ir leidi Jam tave visa kuo aprūpinti.

Viešpatie Jėzau, Tavo širdis – kupina atjautos. Padėk man būti dėmesingam, kai sujudinsi mano širdį rūpesčiu dėl tų, kuriuos trokšti paliesti per mane.

Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115, 3–10


Trečiadienis, liepos 8

Oz 10, 1–3. 7–8. 12

Ozėjas pranašavo pakiliu Šiaurės Izraelio karalystei laikotarpiu. Tauta ėmė atsigauti po alinančio karo su Asirija ir naudodamasi taikiu laikotarpiu sėjo ir ėmė didžiulį derlių. Tačiau, užuot dėkoję Dievui už atsigavimą ir sėkmę, izraeliečiai pradėjo melstis svetimiems dievams bei statyti šventuosius stulpus pagonių dievui Baalui (plg. Oz 10, 2). Jie atstūmė Dievo ištikimą meilę pasirinkdami sekti Kanaano derlingumo dievais. Nepaisydama ištikimybės tikrajam Dievui, tauta pasmerkė save moraliniam ir dvasiniam sugedimui.

Nenuostabu, kad Dievo atliepas į tai labai smarkus! Juk Jis nuolat rūpinosi savo tauta ir gausiai laimino ją tiek dvasiniais, tiek medžiaginiais dalykais. Jis išlaisvino izraeliečius nuo daug stipresnių priešų. O kaip jie į tai atsiliepė? Garbindami svetimus dievus ir leisdami nuodėmingoms mintims bei troškimams juos užvaldyti. Ozėjas tai taip apibūdina: „Efraimas pats maišosi su tautomis <...> Svetimieji ryja jo jėgas, bet jis to nežino <...> Efraimas tapo kaip balandis, suviliotas ir nesupratingas; jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją“ (Oz 7, 8–9. 11).

Turbūt ir mes ne kartą elgėmės kaip tie izraeliečiai pamiršdami, kas yra visokio mūsų gėrio šaltinis? Ko gero, ne kartą leidomės pasaulio įtikinami, kad jo siūlomomis priemonėmis gali būti patenkinti visi mūsų troškimai ir užtikrintas saugumas. O išgiję iš sunkios ligos, ar  nepriskiriame visų nuopelnų gydytojui ar vaistams? Žinoma, gydytojai bei medicinos priemonės yra geri dalykai, tačiau jie turi galią ir yra naudingi tik dėl to, kad Dievas jiems ją suteikė. Iš tiesų visi geri dalykai ateina iš mus mylinčio ir mums gero trokštančio Dievo. Visi jie skirti, kad su nuoširdžiu dėkingumu, meile ir pasitikėjimu artintumės prie Jo. Visi mums nutikę geri dalykai primena, kad Jėzaus sekimas – vertingiausias ir labiausiai į pilnatvę vedantis gyvenimo būdas.

Tėve, atleisk man, kad ne visuomet pastebėjau Tavo man liejamas malones. Atiduodu save, Viešpatie, į Tavo rankas. Padėk man atpažinti Tave viskame, ką šiandien darysiu ar patirsiu.

Ps 105, 2–7; Mt 10, 1–7


Ketvirtadienis, liepos 9

Oz 11, 1–4. 8–9

Mano gailestingumas tau yra per stiprus! (Oz 11, 8)

Pasak tradicijos, žmonės būriais vykdavo į Patmo salą drauge su šventuoju Jonu švęsti sekmadienio Eucharistijos. Jono gyvenimas jau ėjo į pabaigą, jis buvo senas, silpnos sveikatos, bet neatsisakydavo kas sekmadienį susitikti su žmonėmis. Jis visąlaik jiems kartodavo tuos pačius žodžius: „Vaikeliai, Dievas jus myli. Mylėkite Jį ir vieni kitus.“ Jis tik tiek tepasakydavo, bet žmonės vis tiek pas jį plūsdavo. Paklaustas, kodėl vis kartoja tą pačią žinią, atsakė: „Juk Mokytojas tai sakydavo.“

Skaitant šiandienos pirmąjį skaitinį, regis, kad pranašas Ozėjas irgi sako tą patį dalyką, tik kiek kitokiais žodžiais! Kalbėdamas Viešpaties vardu pranašas išskaičiuoja Izraelio neištikimybes ir nuodėmes, o toliau sako, kad Dievas vis tiek niekada nepaliaus mylėjęs savo tautos. Pranašas jaudinančiai atskleidžia, kad Dievo meilė yra amžina, stipri, besąlygiška ir nekintanti. Dievo meilę, išlietą žmonėms, vadiname Jo gailestingumu.

Kaip ir šventasis Jonas, Ozėjas troško, kad Jo tauta patirtų Dievo gailestingumą, ne tik būtų girdėjusi apie jį. Tai skamba taip pagaviai. Bet, pasak popiežiaus Pranciškaus, nelengva pasitikėti Dievo gailestingumu, nes „jo gelmė pranoksta bet kokį suvokimą. Tačiau privalome pasitikėti!“ „Tėve, jei pamatytum, koks mano gyvenimas, nelieptum man pasitikėti!“ „Kodėl turėčiau pasitikėti?“ „Aš esu didelis nusidėjėlis!“ Juo geriau! Eik pas Jėzų. Jam patinka, kai atveri savo širdį ir visa išsakai. Jis tau atleidžia, tave pabučiuoja, apkabina ir paprasčiausiai sako: „Nė aš tavęs nepasmerksiu; eik ir daugiau nebenusidėk.“ Tai vienintelis Jo patarimas.

Prisiminkime Jėzaus apsireiškimus seseriai Faustinai, lenkei vienuolei, gyvenusiai prieš Antrąjį pasaulinį karą: „Aš esu pati meilė. Iš mano širdies trykšta didžiulis gailestingumas sieloms, ypač vargšų nusidėjėlių. Tegu nė vienas nesibaimina artintis prie manęs, nors jo nuodėmės būtų baisios. Mano gailestingumas didesnis už visas jūsų nuodėmes.“

Dievas tave myli. Tikėk tuo! Nesvarbu, ką tu padarei, nesvarbu, ką kitas tau padarė, Dievas tavęs neatstūmė ir neatmetė. Leisk Jam parodyti savo meilę. Leisk Jam vis kartoti: „Myliu tave.“

Tėve, ir aš Tave myliu!

Ps 80, 2–3. 15–16; Mt 10, 7–15


Penktadienis, liepos 10

Mt 10, 16–23

Kai kurie mokslininkai Evangeliją pagal Matą laiko Evangelija žydams. Pagrindinis Mato tikslas – Jo parašytąją Evangeliją skaitantiems žydams parodyti, kad Jėzus iš tiesų yra žadėtasis Mesijas. Matas stengėsi atskleisti, kaip Jėzus savo gyvenimu ir tarnyste įvykdė Senojo Testamento raštus ir pranašystes apie ateisiantį Pateptąjį.

Ankstyvoji Bažnyčia kentė ir žydų, ir pagonių persekiojimus. Nepaisant to, Jėzus savo apaštalams sakė, kad siunčia juos „kaip avis tarp vilkų“ (Mt 10, 16). Jėzus perspėjo juos, kad bus nelengva Juo sekti ir būti Jo mokiniais. Jie bus persekiojami, kartais juos persekios netgi jų šeimos, nepriimančios jų meilės Kristui ir troškimo Juo sekti.

Iš tiesų mokinystės kelias turėjo būti nelengvas, bet Jėzus nepaliko savo mokinių neginamų. Jis pažadėjo, kad su jais bus Šventoji Dvasia, Ji juos mokys ir visada bei visur jiems vadovaus. Jėzus žinojo: jei mokiniai ištikimai laikysis Jo mokymo, jie bus „gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16). Jie bus neklastingi kaip balandžiai, nes vis labiau išsilaisvins nuo polinkio teisti ir pykčio, kadangi Kristaus meilės galia perkeis jų širdis.

Kartais ir mes pasijuntame tarsi atsidūrę tarp vilkų. Dėl tikėjimo mus gali išjuokti ar atmesti. Galbūt žmonės iš pasaulio mus gundys ir vilios, kad mums parodytų, kokie esame silpni. Įžeidinėjimai gali mums kelti pagundą užsipulti kitus arba mintyse žmones nuvertinti. Dėl baikštumo galime pabūgti narsiai gyventi ir dalytis savo tikėjimu.

Mūsų apsauga ir išmintis kyla iš Šventosios Dvasios, kai ieškome Dievo malda, o išmanymas – iš Dievo žodžio, kai jį skaitome ir klausomės skelbiamo liturgijoje. Jei mūsų mintys bus sklidinos Dievo žodžio tiesos, turėsime jėgų ir žinių atsilaikyti prieš tuos, kurie priešinasi Kristui.

Dangiškasis Tėve, dėkoju Tau už Tavo pažadą išmokyti mus to, kas išmintinga ir gera. Padėk mums kasdien mylėti savo priešus ir melstis už mus puolančius, kad galėtume liudyti, jog Tavo Sūnus tikrai gyvas.

Oz 14, 2–10; Ps 51, 3–4. 8–9. 12–14. 17

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!