ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2021
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, sausio 1

ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO MOTINA

Sk 6, 22–27

Viešpats telaimina ir tesaugo tave! (Sk 6, 24)

Šiandien verčiame naują gyvenimo knygos puslapį. Pirmajame skaitinyje skamba Dievo per Mozę duotas pažadas: „Aš juos palaiminsiu“ (Sk 6, 27). Kas geriau nei Marija mus pamokys priimti Dievo palaiminimą?!

Marija yra labiausiai palaiminta iš visų moterų, tik palaiminimus ji gavo neįprastai. Ji veikiausiai buvo neturtinga. Vaikelio lauktis ėmė netikėtai, negana to, gyveno romėnų pavergtame krašte. Kūdikį jai teko gimdyti tvartelyje, o Juozapui mirus sūnų tikriausiai augino viena. Lydėdama Jėzų, kartu su Juo neturėjo kur galvos priglausti (plg. Mt 8, 20). Galų gale – kentė didžiulį sielvartą matydama nuplaktą ir nukryžiuotą savo Sūnų. Argi tokios negandos gali būti vadinamos palaiminimu? Vis dėlto tikime, kad Dievas, per angelą apreiškęs Marijai, jog ji tapsianti Dievo Sūnaus Motina (plg. Lk 1, 31–33), palaimino ne tik ją, bet ir visą pasaulį.

Kaip Marija atpažino savo palaiminimus? Kaip jų laikėsi? Ji „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Galbūt net klausinėjo Dievo: „Ką Tu čia darai? Kaip išpildysi savo pažadą? Mokyk mane ir padėk man patikėti Tavimi.“ Bėgant laikui ji vis labiau nutuokė, kad jos vaikelis – Amžinojo Dievo Sūnus, vis geriau suprato savo vaidmenį išganymo plane. Todėl Marija ir mus gali pamokyti, kaip priimti Dievo palaiminimus ir jais tikėti.

Kaip ir Marija, prisimink Dievo ištikimybę. Peržvelk pernykščius Jo palaiminimus: kai kurie buvo akivaizdūs, kiti – įvynioti į kančios apvalkalą. Paprašyk Viešpaties padėti tau įžvelgti, kaip 2020-aisiais metais Jis tave laimino. Valandėlę pasvajok. Kuo Dievas panorės tave laiminti šiais ką tik atėjusiais metais? Jis ištikimas savo pažadams. Jis tave tikrai palaimins!

Viešpatie, atmerk mano akis, kad šiais metais atpažinčiau ir priimčiau Tavo palaiminimus.

Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21


Šeštadienis, sausio 2

Jn 1, 19–28

Aš nesu Mesijas! (Jn 1, 20)

Kokia viliojanti galimybė atsivėrė Jonui Krikštytojui! Izraelio vadovų pasiuntiniai ateina pas jį ir klausia, ar jis tėra pranašas, o gal pažadėtasis Mesijas. „Tu kalbi lyg Mesijas ir darai Jo vertus darbus. Kodėl neini ir nepasiskelbi, jog esi Mesijas?“

Taip spaudžiamam Jonui galėjo kilti didelė pagunda leistis laikomam Mesiju ir nesibodėti jam rodoma pagarba. Juolab kad jis jau turėjo būrį ištikimų sekėjų, juo žavėjosi diduma liaudies. Juk jis galėjo žygiuoti į Jeruzalę ir nuversti karalių?! Taip būtų veikiausiai palengvinęs Jėzaus misiją. Pašalinus Erodą, Jėzus būtų galėjęs lengvai užimti sostą ir atkurti Dovydo dinastiją. Būtų atėjęs Mesijo amžius, o Jonas būtų buvęs jo pradininkas.

Vis dėlto Jonas suvokė, kad jam skirtas vaidmuo – kitoks. Užuot ruošęs Jėzui sostą, Jonas Jam sutikti rengė žmonių širdis. Užuot planavęs Jėzaus šalininkų perversmą, jis liko prie upės ir toliau skelbė ateisiantį Jėzų. Galų gale Jonas mirė kankinio mirtimi taip ir nepamatęs iki galo išsipildant visų savo skelbtų dalykų.

Nelengva priimti tai, ką Dievas mums numatė. Būna, kad svajojame nuveikti didžių dalykų dėl Dievo. Neretai tikimės už tuos didingus darbus sulauksiantys pripažinimo ir pagyrimo. Tačiau, deja, reikalai dažniausiai susiklosto kitaip. Žmonės mūsų ne tik neįvertina, bet ir nepastebi. O kartais jaučiame pagundą pasiduoti, mat kryžius, kurį nešti esame pašaukti, atrodo per sunkus.

Tokio ar kitokio išmėginimo ištiktas, prisimink Joną Krikštytoją. Pasitikėk, kad likęs ištikimas Dievo pašaukimui, o ne verždamasis savo numatytu keliu tu gali daug veiksmingiau skelbti Gerąją Naujieną. Niekada neabejok: Jėzus apdovanos tave už ištikimybę. Niekada nepamiršk, koks Dievas yra geras. Jo meilė neblėsta ir nesibaigia! Net nepaprastų išbandymų ištiktas tikėk Jo meile! Tepasilieka mumyse tai, ką girdėjome nuo pradžios, ir ištvermingai tikėkime Jo duotu pažadu – amžinuoju gyvenimu (plg. 1 Jn 2, 24–25).

Dėkoju Tau, Viešpatie, už Tavo tarno Jono paliudytą ištvermę. Padėk man likti ištikimam savo pašaukimui, ypač tada, kai būsiu gundomas iš jo išklysti.

1 Jn 2, 22–28; Ps 98, 1–4


Sekmadienis, sausio 3

Ef 1, 3–6. 15–18

...kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, <...> koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas. (Ef 1, 18)

Kiek daug nesutarimų gali sukelti palikimo dalybos. Vienose šeimose jos praeina sklandžiai, tačiau kai kuriose staiga prasiveržia senos nuoskaudos, priešiškumas, pavydas, apmaudas, galbūt net mėginimas per likusius daiktus „įsikibti“ į iškeliavusį žmogų.

Sužeistų žmogiškųjų santykių fone atrodo visiškai kitoks stiprus apaštalo Pauliaus troškimas, kad efeziečiai pažintų šventųjų paveldo turtą! Prieš tai jis kalbėjo apie mus, „kurie nuo seno turėjome viltį Mesijuje“ (Ef 1, 12), – apie Izraelio tautą, kuri paveldėjo iš Dievo gausius palaiminimus ir pati vadinta Viešpaties paveldu (plg. Įst 32, 9). Tačiau Kristuje ir iš pagonių kilę tikintieji, „paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia“ (Ef 1, 13), tampa paveldėjimo bendrininkais pagal išankstinį Dievo nutarimą (plg. Ef 1, 3–6).

Perskyros tarp įvairių grupių (ji Bažnyčioje buvo aktuali tiek pirmaisiais amžiais, tiek kartais ir dabar) iš esmės nebelieka (plg. Ef 2, 14), tad šiuo turtu visai nesunku dalytis – šventųjų paveldo nereikia skaidyti. Juolab kad Dievo turtai neišsemiami: niekas nelieka nuskriaustas, malone esame apipilami su pertekliumi, tereikia, kad širdies akys nebūtų aptemusios.

Šių malonės ir garbės lobių neįmanoma nupasakoti, todėl Paulius taip karštai ir meldžia, kad Dievas „suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti“ (Ef 1, 17). Didžiulis turtas yra savo gelmėje patirti, jog mano paveldas – mylimo Dievo vaiko, įsūnyto Kristuje (plg. Jn 1, 12) Krikšto sakramentu, tapatybė. Kai širdis pripildoma Dievo meilės, pasidaro lengviau ir kitą bei kitokį priimti kaip orų Dievo vaiką, priklausantį tai pačiai šeimai ir niekaip nesumažinantį mano paveldo dalies.

Viešpatie, padėk man labiau Tave pažinti kaip Tėvą ir suteik dosnią širdį, kad su džiaugsmu dalyčiausi Tavo malonės lobiais.

Sir 24, 1–2. 8–12; Ps 147, 12–15. 19–20; Jn 1, 1–18


Pirmadienis, sausio 4

1 Jn 3, 7–10

Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. (1 Jn 3, 9)

Tai viena iš painiausių Šventojo Rašto ištraukų. Ką Jonas turi galvoje sakydamas, kad nė vienas, kuris gimė iš Dievo, nedaro nuodėmės? Žinome, jog Krikštu esame gimę iš Dievo, bet taip pat gerai žinome, kad vis tiek kartais nusidedame. Negi iš tikrųjų nesame Dievo vaikai? O gal vis dėlto nenusidedame, nes esame gimę iš Dievo?

Išsiaiškinkime. Jonas nesako, kad tikri krikščionys niekada nenusideda. Jis gerai supranta, kad nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Tačiau jis žino ir tai, kaip gali atsimainyti mūsų gyvenimas Šventosios Dvasios galybe. Jis taip pat pripažįsta, kad jau dabar kai kada esame kaip Jėzus. Jau šiame pasaulyje galime gyventi dorybingai, šventai, nes esame gimę iš Dievo.

Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu Dievas mus įsivaikino, priėmė į savo šeimą. Su įvaikyste atėjo malonė gyventi taip, kaip pažadėjome Krikšto valandą: gundymui tarti griežtą „ne“ ir likti tyraširdžiams. Tas gyvenimas yra pasėtas mumyse kaip sėkla, galinti mus perkeisti ir padaryti šventus. Kaip sako Jonas, Dievas nori mums suteikti galią tapti Jo vaikais (plg. 1 Jn 3, 1). Jis nešaukia kaip susierzinęs tėvas: „Esate mano vaikai. Elkitės, kaip dera!“ Jis yra kantrus ir mylintis Tėvas, pasirengęs mus mokyti ir ugdyti visą gyvenimą.

Gyvenant su Dievu gražiausia yra tai, kad nuodėmė niekaip nepajėgi suteršti visko, ką Jis yra mumyse nuveikęs. Nuodėmė gali mesti šešėlį ant mūsų sielos, gali pritemdyti Dievo regėjimą, užgulti mūsų ausis, kad prasčiau girdėtumėm Jo balsą. Vis dėlto Dievo gyvybė mumyse lieka, ji daug stipresnė už nuodėmę.

Nesusitelk į savo nuopuolius, paslydimus. Verčiau stebėk, kaip Jėzus tave keitė ir keičia. Dėkok Jam už malonę, kuri tave kelia, daro kantresnį, taikingesnį, meilingesnį. Esi gimęs iš Dievo, tad džiūgauk! Ir atmink: geriausias įrodymas ir įtikimiausias liudijimas, kad esi Dievo vaikas, – tavo meilė artimui. Augink ją!

Viešpatie, dėkoju Tau už visa, ką Tu padarei mano gyvenime. O, kad niekada neišleisčiau iš akių Tavęs ir Tavosios malonės! Trokštu džiugiai Tave garbinti!

Ps 98, 1. 7–9; Jn 1, 35–42


Antradienis, sausio 5

Jn 1, 43–51

Kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave. (Jn 1, 48)

Viskas apsiverčia aukštyn kojomis! Vieną akimirką Natanaelis tykiai sėdi po figmedžiu, o kitą akimirką jis išpažįsta, kad Jėzus yra „Izraelio karalius“ (Jn 1, 49).

Kas įvyko? Pilypui papasakojus apie Jėzų, Natanaelis iš pradžių nesusidomėjo. „Argi gali būti kas nors gero iš Nazareto?“ – paklausė jis. Tačiau jis leidosi Pilypo atvedamas pas Jėzų. Vadinasi, šiek tiek buvo atviras. Natanaelio širdis suvirpo, kai išgirdo iš Jėzaus, kad Jis jį matė sėdintį po figmedžiu, dar prieš Pilypui jį pašaukiant. Sėdėti po medžiu, regis, toks paprastas dalykas. Tad kodėl šis mokytojas iš Nazareto atkreipė į tai dėmesį? Per susitikimą su Jėzumi Natanaelis kažkaip pajuto, kad Dievui rūpi net menkiausios jo gyvenimo smulkmenos.

Dievas nori, kad mes žinotume, jog Jis nė akimojį neišleidžia mūsų iš akių. Jis mato mus kasdienybės sūkuryje ir vis kreipiasi į mus. Kad ir ką darytume, Dievas visada yra pasirengęs palytėti mūsų širdis ir atverti mums akis. Esame tokie brangūs Jam, kad Jis niekada mūsų nepalieka!

Natanaelio širdis suvirpo ir jis nusikratė nepatiklumo. Jis panūdo sužinoti, ką Jėzus dar gali pasakyti. Tačiau ta valanda buvo skirta ne žinių įgyti ar naujų įžvalgų gauti. Jėzus pažadėjo Natanaeliui kai ką geresnio: kad jis matys „atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1, 51). Taigi Jėzus ne tik atskleidė, kad Jam rūpi Natanaelis, bet ir atvėrė jam Dangaus slėpinius. Natanaeliui Jėzus byloja: žinoma, Dievas tave pažįsta ir myli, ir Tu Jį pažinsi.

Iš šio Evangelijos skaitinio matome, kad Dievui rūpi suvirpinti mūsų širdis, kaip kad sujaudino Natanaelio širdį. Šis skaitinys rodo, kad Dievas trokšta mums kalbėti ir parodyti savo meilę ir garbę. Tam tikra prasme visi sėdime po savo figmedžiais, o Dievas mus kviečia išlįsti iš figmedžio šešėlio ir stoti Jo artumo švieson. Taigi priimkime Jo kvietimą ir leiskime Jam atmerkti mūsų akis.

Jėzau, sakau „taip“ Tavo kvietimui. Dėkoju Tau už pažadą, kad man parodysi save. Viešpatie, ateik ir parodyk man tai, kas išties svarbu.

1 Jn 3, 11–21; Ps 100, 1–5


Trečiadienis, sausio 6

KRISTAUS APSIREIŠKIMAS

Iz 60, 1–6

Kelkis, nušviski! (Iz 60, 1)

Šiandien švenčiame Kristaus Apsireiškimą išminčiams – pagonims, atėjusiems iš Rytų ieškoti žydų Karaliaus. Jų atvykimas į Betliejų – tai išsipildę pirmajame skaitinyje minimi pažadai, kad Dievo šlovė visų tautų žmones pritrauks į Jeruzalę.

Pažvelgus atidžiau, tekste kai kas nustebins. Skaitinyje sakoma „Tavoji šviesa atėjo [ir] Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito“ (Iz 60, 1). Pagonis traukia ne staigus šlovės pliūpsnis iš dangaus, o pati Jeruzalė, išrinktosios tautos simbolis (plg. Mt 2, 1–2). Ši tauta, susivienijusi su Viešpačiu ir tarpusavyje, tampa spindinčia liudytoja. Iš toli atkeliavę išminčiai neklydo – būtent Jeruzalėje visos tautos suras Dievo šlovę.

Tik įsivaizduok! Mes – Dievo tauta, kartu dirbanti ir besimeldžianti, mylinti, tarnaujanti ir atleidžianti, – galime apreikšti Dievo šlovę pasauliui.

Jei tamsią, nemėnesėtą naktį uždegsi vieną žvakę, ji bus matoma tik už kelių žingsnių. Bet jei sukviesi į būrį šimtus žmonių ir kiekvienam įduosi po degančią žvakę, šviesa sklis ir už mylios. Sukviesk daugybę žmonių, ir šviesa bus regima net iš kosmoso! Tokį užmojį Dievas patiki mums. Jis nori, kad atsisakytume savanaudiškumo, nuodėmių, puikybės, kad vienas kitą pamiltume ir vieni kitiems tarnautume – taip būtume Jo šviesa pasauliui. Jis nori, kad sektume Jį ne vien todėl, kad tai mums naudinga, bet ir dėl to, jog mokinystės kelias mus suartins vieną su kitu ir leis mums dar ryškiau šviesti pasauliui.

Tad dėkis prie išminčių ir skubėk nusilenkti Kūdikėliui Jėzui. Melskis už Bažnyčią, savo parapiją, bendruomenę ir namų bažnyčią – šeimą. Prašyk, kad Šventoji Dvasia tave ir visą Dievo tautą skaistintų, kad mes visi dar ryškiau spindėtume ir daugiau žmonių patrauktume prie Kristaus.

Jėzau, mokyk mus mylėti vieniems kitus, kad pasaulis būtų pilnas Tavo šlovės!

Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6; Mt 2, 1–2


Ketvirtadienis, sausio 7

1 Jn 3, 22 – 4, 6

Tokia dvasia iš antikristo. (1 Jn 4, 3)

Bėgant amžiams daugelis žmonių spėliojo, kas gi tas antikristas, apie kurį užsimenama čia ir dar keliose kitose Jono laiškų vietose. Šis žodis reiškia „priešiškas Kristui“. Jono laikais antikristais buvo vadinami tie žmonės, kurie sakėsi esą krikščionys, bet neigė, kad Jėzus yra ir tikras žmogus, ir tikras Dievas. Šie netikri mokytojai ir pranašai, apie kuriuos rašė Jonas, neišpažino Jėzaus Kristaus kūne atėjus (plg. 1 Jn 4, 2).

Kodėl šie žmonės taip priešinosi žmogumi tapusiam Dievui? Galbūt jie nepajėgė net įsivaizduoti, jog šventų švenčiausias Dievas išdrįso tiek nusižeminti, kad net prisiėmė žmogaus kūną. Kai kuriems iš tų žmonių kūnas ir, apskritai, visa gamtinė tikrovė atrodė blogybė, tad jiems tiesiog galvoje netilpo, kad Dievas galėtų įsikūnyti. Todėl būta ir maniusių, kad Jėzus atėjo tik žmogaus kūno pavidalu.

Vis dėlto Įsikūnijimas – Dievo tapimas žmogumi – vienas pagrindinių mūsų tikėjimo slėpinių. Šią tiesą išpažįstame per šventąsias Mišias, visi kartu kalbėdami Credo. Įsikūnijimas pagrindžia ir mūsų tikėjimą Jėzaus buvimu Eucharistijoje. Mums gali kilti pagunda žvelgti į fizinę tikrovę panašiai kaip tiems netikriems mokytojams – laikyti ją kažkiek sugadinta. Nuosekliai mąstydami tada ir save imsime laikyti sielomis, kurios vieną dieną bus išlaisvintos iš savo kūno, kad galėtų amžinai džiaugtis „tyra“ vienybe su Dievu danguje.

Deja, taip manantieji nepaiso dviejų labai svarbių tiesų. Pirma, visa, ką Dievas sukūrė, yra gera, nes pats Dievas yra Gėris. Pradžios knygoje skaitome, kad Jis džiaugiasi savo kūriniais ir mato, jog viskas yra „labai gera“ (Pr 1, 31). Gimtoji nuodėmė pažeidė mūsų žmogiškąją prigimtį ir fizinę tikrovę, bet Dievo planuose to nebuvo, Jis to niekada nesiekė.

Antra, Jėzus atėjo kūne ne vien tam, kad išgelbėtų mūsų sielas. Jeigu Jam būtų rūpėję tik tai, Jis tikrai nebūtų prisikėlęs su kūnu ir nebūtų su kūnu įžengęs į dangų. Kai Jėzus vėl ateis, mes irgi būsime prikelti su kūnu ir regėsime Jėzų – Dievą ir Žmogų. Juk išpažįstame kūno prisikėlimą!

Įsikūnijimu buvo atpirktas ir mūsų kūnas, ir siela. Mąstydami apie savo būsimą likimą, niekada nepamirškime Dievo kūrinijos gerumo.

Jėzau, tikiu, kad visa, ką Tu darai, yra gera.

Ps 2, 7–8. 10–12; Mt 4, 12–17. 23–25


Šeštadienis, sausio 9

Mk 6, 45–52

Tada Jėzus įlipo pas juos į valtį. (Mk 6, 51)

Kodėl evangelistas Morkus sako, kad mokiniai „nebuvo supratę duonos stebuklo“ (Mk 6, 52)? Juk Jėzui padauginant duoną ir žuvį, jie buvo kartu. Surinkdami likučius jie net, galima sakyti, patys prisidėjo prie šio stebuklo. Turbūt Morkus jautė, kad apaštalai nesuvokė tikrosios šio įvykio reikšmės. Jėzus galėjo padauginti duoną ir žuvį tik todėl, kad buvo Dievo Sūnus ir norėjo pamaitinti Jo besiklausančią išalkusią minią. Jam rūpėjo žmonės.

Nepaisydamas apaštalų nenuovokumo, Jėzus jų nepalieka. Jis aiškiai parodė, kad savo mokinių neapleis, kai atėjęs vandeniu per audringą jūrą „įlipo pas juos į valtį“ (Mk 6, 51) ir neleido nuskęsti. Šis antrasis stebuklas, ko gero, apšvietė mokinių protą ir padėjo geriau suprasti Jėzaus dievišką galią ir Jo troškimus.

Mes dažnai būname panašūs į tuos mokinius: nesuprantame, ką ir kodėl Dievas daro. Galbūt nepastebime Jo veikimo tam tikroje situacijoje ir imame abejoti, ar galime Juo pasitikėti. O kartais, pakliuvę į audrą, nesuvokiame, kad mums reikia Jo pagalbos. Tačiau Jėzus žino mūsų silpnumą ir ribotumą. Užuot susierzinęs ir pasitraukęs nuo mūsų, Jis įlipa į mūsų valtį – įžengia ne tik į konkrečią situaciją, bet ir į mūsų jausmus bei mintis.

Kaip viskas atrodo, kai Dievas įlipa į tavo valtį? Būna, jog rytą net krūpteli nuo minties apie krūvą laukiančių darbų. Tačiau tada pasimeldi ir Tave apglėbia didžiulė ramybė. Galbūt nepajėgi suprasti, kodėl vienas iš tavo vaikų tavimi piktinasi. Bet Dievas padeda tau permanyti vaiko jausmus, ir pajunti, kad tau reikia su juo susitaikyti. Nesutari su savo antrąja puse kokiu nors svarbiu klausimu, bet Jėzus atveria tavo širdį, kad pažvelgtum į nesutarimus iš kitos perspektyvos.

Jėzus nori įlipti pas tave į valtį. Jis nori tave padrąsinti ir tau padėti, kai stengiesi suprasti. Jis nori eiti kartu, būti šalia, kaip kad buvo ir keliavo su pirmaisiais mokiniais. Tad šiandien pakviesk Jėzų į savo gyvenimą, atvira širdimi priimk tai, kaip Jis panorės tau apsireikšti.

Jėzau, dėkoju Tau, kad esi mano gyvenimo valtyje. Atveriu Tau šiandien savo širdies ir gyvenimo gelmes.

1 Jn 4, 11–18; Ps 72, 1–2. 10–11. 12–13


Sekmadienis, sausio 10

Kristaus Krikštas

Mk 1, 7–11

Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. (Mk 1, 11)

Psichologai sutaria, kad mums svarbu girdėti pripažinimo žodžius. Ne tuščias pagyras, bet nuoširdžius meilės ir teigiamo vertinimo žodžius. Pagal juos mes atpažįstame, kad su mumis besikalbantis žmogus mus gerbia. Šie žodžiai gali pagerinti mūsų santykius ir sustiprinti tarpusavio įsipareigojimus.

Įdomu, kad viena iš kelių Šventojo Rašto vietų, kurioje Dievas kalba tiesiogiai, o ne per pranašą ar regėjimą, yra šios dienos Evangelijoje. Dievas Tėvas sako Jėzui: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11). Jono ir jo mokinių akivaizdoje Dievas atskleidė, kas iš tiesų yra Jėzus, ir parodė tėvišką meilę savo Sūnui.

Mums irgi reikia tokio patvirtinimo bei sustiprinimo. Kasdien. Tokius įvertinimo ir sustiprinimo žodžius išgirstame melsdamiesi ir garbindami Dievą. Įdėmiai klausydamasis, ką Dievas apie tave mano, pradedi suprasti, kad esi Jo mylimas vaikas, kad Jis pastebi ir vertina tavo pastangas Jį sekti. Tu Jam iš tiesų rūpi.

Kai kuriems žmonėms tiesiog būtina tokį padrąsinimą išgirsti iš tavęs. Tačiau neturi ką nors sakyti vien tam, kad juos pamalonintum. Turi būti dėmesingas, nepraleisti progų, ypač netikėtų, kad galėtum tiems bičiuliams ar pažįstamiems parodyti, kokį jų bruožą vertini: pastangas gilintis į Bibliją, kantrybę žaidžiant su išdykėliu broliu, nuoširdumą su bendradarbiais. Nesidrovėk, pasakyk jiems, jog džiaugiesi tuo, kad jie yra tavo broliai ar seserys Kristuje. Tokiais žodžiais tu kaskart nušviesi jų gyvenimą. Nuoširdūs Tavo pagyrimai ir padrąsinimai bus tarsi Dievo balso, sakančio: „Tu esi mano mylimasis sūnus, mano mylimoji dukra“, – aidas.

Leisk Dievui pasakyti, kaip Jis tave myli, kaip tavimi gėrisi. Jo žodžių įtikintas ir sustiprintas eik ir tą patį pasakyk savo kaimynui.

Tėve, dėkoju Tau, kad taip mane myli!

Iz 42, 1–4. 6–7; Ps 29, 1–4. 9–10; Apd 10, 34–38


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2021 m. RUGSĖJO–SPALIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt. SKUBĖKITE!

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!