Meditacijos
Pirmadienis, gegužės 1
Apd 11, 1–18
Aš kartą meldžiausi Jopės mieste ir dvasios pagavoje turėjau regėjimą. (Apd 11, 5)
Krikščionybės pradžioje Kristų įtikėję žydai mėgino primesti savo apeiginio tyrumo normas iš pagonių kilusiems krikščionims. Tad nieko nuostabaus, kad apipjaustytieji ėmė priekaištauti Petrui, jog šis laužęs duoną su neapipjaustytaisiais. Stalo bendrystė tuo metu turėjo didesnę prasmę nei dabar: kartu valgyti – tai dėl visko sutarti. Petras nesigina teologiniais argumentais, tik papasakoja, kokį regėjimą turėjo. Nuo tada Bažnyčia tapo svetingesnė pagonims.
Mūsų dienomis į regėjimus ir privačius apreiškimus Bažnyčia ir eiliniai tikintieji reaguoja atsargiai, bet praeityje jie buvo svarbūs ir darė tam tikrą įtaką Bažnyčios gyvenimui. XIX amžiaus viduryje keturiolikmetei prancūzaitei Bernadetai Subiru iš Lurdo pasirodė „gražioji ponia“ ir prisistatė: „Esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Bernadeta patikėjo gautuoju regėjimu ir „gražiosios ponios“ žodžiais... Lurdas tapo pasauline gydykla, o Nekaltojo Prasidėjimo dogma paplito po pasaulį.
1924 metais Lenkijoje Helena Kowalska (sesuo Faustina) regėjo kenčiantį Kristų, ir jos troškimas paguosti Viešpatį dar labiau sustiprėjo ir atvedė ją pas Dievo Motinos Gailestingumo seseris. Dievas išsirinko ją būti Dieviškojo Gailestingumo apaštale. Pagal jos regėjimus dailininkas E. Kazimirovskis nutapė gerai žinomą Išganytojo paveikslą, kuris paplito pasaulyje liudydamas Dievo gailestingumo pergalę prieš neapykantą ir neviltį.
Skaitydami Bibliją rasime tikrai daug istorijų, atskleidžiančių, koks išradingas yra Dievas: Jis siunčia žmonėms regėjimus ir sapnus, kad per juos įvykdytų savo užmojus. Patriarchas Juozapas, sapnais supykdęs brolius, buvo parduotas į vergiją, kad išgelbėtų savo šeimą ir giminę nuo bado. Šventasis Juozapas, paklusęs sapne gautam angelo paliepimui, išgelbėjo Kūdikėlį Jėzų nuo Erodo rankos.
Gal ir tave maldos patirtis ar sapnas įkvėpė vykdyti Dievo valią, siekti Jo numatytų tikslų? Gal vaizduotėje įsispaudęs paveikslas guodė tave sunkią valandą? Dėkok Dievui už šias patirtis. Būk atviras ir laisvas priimti visas Jo dovanas ir Jį patį.
Viešpatie, atverk mano akis, kad geriau atpažinčiau Tave savo gyvenime – tiek dieną, tiek naktį.
Ps 42, 2–3; 43, 3–4; Jn 10, 11–18
Antradienis, gegužės 2
Jn 10, 22–30
Aš ir Tėvas esame viena. (Jn 10, 30)
Jeigu Jėzus būtų taip kalbėjęs apie Juozapą, žydai susižavėję veikiausiai linksėtų galvomis: „Taip, tikrai, tu paveldėjai jo būdą, elgseną, esate beveik kaip du vandens lašai.“ Bet kai žmogus, jų nuomone, apsimeta ar dedasi Dievo Sūnumi, jam iš karto klijuoja piktžodžiautojo etiketę. Mūsų, gyvenančių Bažnyčios amžiuje, toks teiginys nepribloškia, priešingai, jis mus džiugina. Mums prieš akis atsiveria didžiulis bendrystės slėpinys.
Tu ir Tėvas esate viena. Laimingi buvo Tavo amžininkai, Jėzau, nes Tavyje galėjo regėti Visagalio, neregimojo Dievo atvaizdą. Prisiglaudę prie Tavęs – išgirsti Tėvo širdies plakimą, Tavo žodžiuose – Jo planus ir užmojus. Mes esame tie „palaiminti, kurie tiki nematę“ ir geba atrasti Dievą visur. Mūsų širdys plūsta didžiuliu džiaugsmu ir dėkingumu, nes išmokei mus vadinti Dievą mūsų Tėvu.
Tu ir Tėvas esate viena. Pranašai, mokytojai ir Rašto aiškintojai stengėsi parodyti Dievą iš tolo, vengdami minėti Jo vardą. Nuo Dievo žmogų skyrė ta nelemta gimtoji nuodėmė, kurios padariniai buvo jaučiami visose gyvenimo srityse. Susvetimėjimas, žmonių skirstymas į tolimus ir artimus užkirto kelią į bendrystę su Viešpačiu. Jėzau, dėkoju Tau, kad, priėmęs kūną iš Mergelės Marijos, Tu sugriovei pertvarą tarp dviejų priešybių ir atvėrei mums kelią pas Tėvą.
Tu ir Tėvas esate viena. Tu esi tas Kelias, Jėzau! Esi Tiesa ir Gyvenimas! Tu mus padarei šio Gyvenimo dalininkais, Tėvo šeimynykščiais ir dar daugiau – mylimais Jo vaikais, pavadinai mus savo bičiuliais, broliais ir seserimis. Per Tave, su Tavimi ir Tavyje mes galime priimti Tėvo gailestingumą, atsiliepti į jį savo meile Dievui ir artimui.
Tu ir Tėvas esate viena. Dabar vienijamės su Tavimi per maldą ir Eucharistiją. Ragaujame dangiškojo pokylio trupinius, pratiname savo sielą prie betarpiškos bendrystės. Mokomės Dvasioje gyventi šventumu ir įtikinamai liudyti pasauliui Tėvo esatį, Tavo veido ieškoti ir jį atspindėti. Ar matai mūsų vargingas pastangas, Išganytojau? Sustiprink mus ir išdildyk baimę, kai priartėsime prie amžinybės vartų. Lauk mūsų!
Viešpatie, suvienyk mane su savimi ir Tėvu, kaip esi pažadėjęs. Trokštu būti viena su Tėvu.
Apd 11, 19–26; Ps 87, 1–7
Trečiadienis, gegužės 3
Šventieji apaštalai Jokūbas ir Pilypas
Jn 14, 6–14
Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ (Jn 14, 8)
Ankstyvojoje Bažnyčioje tik keturi apaštalai turėjo jiems skirtas šventes – Petras, Paulius, Andriejus ir Jonas. 560-aisiais metais į Dvylikos apaštalų baziliką Romoje buvo atvežtos ir į pagrindinį altorių įdėtos šv. Jokūbo ir Pilypo relikvijos. Šiam svarbiam įvykiui atminti į Bažnyčios kalendorių ir buvo įtraukta jų šventės diena.
Kaip ir kiti apaštalai, Jokūbas ir Pilypas suvaidino jiems skirtąjį vaidmenį kuriantis Bendrijai ir ją ugdant. Pilypas skelbė Evangeliją skitams (jų gyventi kraštai yra dabartinėje pietų Rusijoje, Ukrainoje ir šiauriniame Irane). Jokūbas Jaunesnysis (arba Mažesnysis) – Jėzaus pusbrolis, ne Jono brolis – buvo Jeruzalės Bažnyčios vyskupas, miręs kankinio mirtimi apie 62 metus po Kristaus.
Jokūbas yra labiau žinomas už Pilypą, nes jo vardas įamžintas pirmajame visuotiniame laiške (kitų laiškų autoriai – Petras, Jonas ir Judas, Jokūbo brolis). Esminė jo laiško žinia: tikėjimas turi būti paliudytas darbais, nes be darbų jis bus negyvas (plg. Jok 2, 14–19). Tačiau evangelijose dažniau minimas Pilypas. Kai Jėzus pakvietė Pilypą Juo sekti, šis ne tik pakluso, bet dar ir pakvietė Natanaelį (plg. Jn 1, 43–51).
Paskui Jėzus „išbandė“ Pilypą klausdamas, iš kur gaus duonos miniai pavalgydinti (plg. Jn 6, 5–7). Per paskutines Velykų šventes Pilypą užkalbino graikai, norėję pamatyti Jėzų (plg. Jn 12, 20–22). Pilypas su Andriejumi pranešė apie tai Jėzui, bet susitikimas greičiausiai neįvyko. Šis apaštalas siekė Jėzų geriau pažinti, labiau pamilti ir uoliau Jam tarnauti. Klausimas, kurį jis užduoda Jėzui per Paskutinę vakarienę, atskleidžia ir Pilypo uolumą, ir sutrikimą. Matyt, kad jis dar ne visiškai pažįsta Viešpatį.
Panašiai turbūt ir mums atsitinka. Svarbiausia nenuleisti rankų. Šventieji Jokūbas ir Pilypas – vyskupas ir misionierius – moko mus stiprinti tikėjimą ir jį suderinti su darbais. Kiekvienas, savaip sekdamas Viešpačiu, keitė savo gyvenimą, ugdėsi naują mąstyseną ir pasaulėžiūrą.
Viešpatie, mokyk mane ištikimai žengti tikėjimo keliu užtariamam šventųjų apaštalų. Tikiu ir pasitikiu Tavimi!
1 Kor 15, 1–8; Ps 19, 2–5
Ketvirtadienis, gegužės 4
Jn 13, 16–20
Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti taip elgdamiesi. (Jn 13, 17)
Kodėl Jėzus tą naktį, kai turėjo būti išduotas, numazgojo apaštalų kojas? Tai buvo vergų darbas. Ar mokinių kojos tą vakarą buvo dulkinesnės ir nešvaresnės nei kurią kitą naktį?
Jėzaus veiksmą galima suprasti žinant Senojo Testamento pranašų tradiciją. Kai tauta negirdomis nuleisdavo pranašų žodžius, jie perteikdavo žinią veiksmu, kad atkreiptų kietasprandžių tautiečių dėmesį. Ozėjo santuoka su neištikima moterimi – Dievo ištikimybės Izraeliui simbolis (plg. Oz 1, 1–2). Ezekielis Dievo palieptas aštriu kalaviju tarsi skustuvu nusiskuto galvą ir barzdą, trečdalį plaukų sudegino, trečdalį paleido pavėjui, kitus sukapojo: tokia bus tremtinių dalia (plg. Ez 5, 1–4). Jeremijas tautos seniūnų akivaizdoje sudaužė molinį ąsotį ir taip parodė, kas ištiks Judo karalystę, jeigu jie pasiliks stabmeldystėje (plg. Jer 19, 1–15).
Kokią žinią skelbia Jėzus pasilenkęs mazgoti apaštalų kojų? Jis – visatos Viešpats – šiuo veiksmu liudija, jog atėjo tarnauti, o ne būti aptarnaujamas. Jis taip pat išreiškia lūkestį, kad mokiniai seks Jo pavyzdžiu ir tarnaus kitiems. Ir apaštalai tą darė, visur skelbdami Gerąją išganymo Naujieną, už tai sumokėdami net savo gyvybe.
Gal sakysi: „Aš – ne slaugytojas, ne vaikų darželio auklėtojas, o mano tėveliai dar patys sau kojas nusimazgoja.“ Kojų mazgojimas – talpi metafora, atverianti tarnystės lobyną. Tu gali mazgoti kojas savo artimui užtarimo malda, nors esi prikaustytas prie lovos. Gali mazgoti kojas artimui, pilstydamas sriubą Caritas valgykloje ar savanoriaudamas parapijoje. Gali mazgoti kojas artimui, jei sėdėdamas prekybos centro kasoje nepavargsti šypsotis kiekvienam klientui, nepaisant dienos nuovargio.
Krikščionims tarnystė – gyvenimo būdas ir sykiu privilegija, leidžianti būti panašiems į Viešpatį. Jėzus atkreipė dėmesį į didžiausią mūsų bėdą – vergavimą nuodėmei ir iš jos išvadavo. Mūsų užduotis – pastebėti artimo reikmes ir kiek įstengiame jas patenkinti. Kai pavargstame tarnaudami, leiskime, kad Jėzus mums kojas numazgotų... Jo pavyzdys mus įkvėps ir sustiprins noriai tarnauti.
Jėzau, noriu šiandien tarnauti taviesiems! Suteik man šią malonę.
Apd 13, 13–25; Ps 89, 2–3. 21–22. 25. 27
Penktadienis, gegužės 5
Jn 14, 1–6
Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią? (Jn 14, 5)
Įsivaizduok, kad turistauji kalnuose su patyrusiu gidu. Takelis kartais pranyksta tarp medžių, jo beveik nematyti. Gidas žino kelią, tad tu jautiesi saugus jo vadovaujamas. Bet staiga jis sako: „Einu pirmyn įrengti stovyklos. Jūs sekite šiuo takeliu ir viskas bus gerai.“ Pasilikusieji supanikuoja: „Bet mes nežinome kelio. Tu negali mūsų taip palikti!“
Šis pavyzdys – gera šiandienio Evangelijos pasakojimo iliustracija. Jėzus apaštalams sako iškeliaujantis, ir jie sunerimsta: „Pala, pala... Kaip čia dabar?“ Tomas išdrįsta visų vardu Jėzui ištarti: „Mes juk nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ (Jn 14, 5). Situacija panaši į mūsiškę, tiesa? Mes žinome, kur nuėjo Jėzus, žinome, kad į dangų pateksime tik peržengę mirties slenkstį, bet iki tol šios žemės keliuose klaidžiojame, nematydami Jėzaus veido ir tarsi neturėdami jokio orientyro.
Orientyrų išties turime: tai Šventasis Raštas, Bažnyčios Tradicija, Jėzaus paliktas pavyzdys. Tomui Jis sako: „Aš esu kelias <...>. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Galime pasitikėti, kad neišklysime iš kelio, jeigu stengsimės būti kaip Jėzus, jei seksime Jo pavyzdžiu.
Jėzus visą gyvenimą tarnavo ir aukojosi. Tad sudvejojęs, kuriuo keliu turėtum eiti, pirmiausia klausk savęs, kur matai daugiau galimybių tarnauti. Ar po sunkios darbo dienos mėgausiesi pelnyta poilsio valandėle, ar ją paaukosi slaugydamas sunkiai sergančią tetą? Kuriuo keliu tave kviečia eiti Šventoji Dvasia? Kiekvieną sykį, kai paklusi Jos įkvėpimams, tavo širdis pamažėle keisis, kol Jėzaus elgsena nepastebimai taps antrąja tavo prigimtimi.
Atkreipk dėmesį, kaip Jėzus bendrauja su kitais žmonėmis. Visus, net savo priešus, Jis matė, kaip mylimus dangiškojo Tėvo vaikus. Nepaisant jų savanaudiškumo, pykčio ar pavydo kaukių, Jėzus atpažino jų žaizdas ir poreikį patirti Dievo meilę. Jei sunku parodyti meilę artimui, prisimink, kad Jėzus tą žmogų myli, ir melsk prašydamas Šventąją Dvasią suminkštinti tavo širdį.
Tad kuriuo keliu turėtum eiti? Pats Jėzus yra kelias. Sek Juo.
Jėzau, Tu esi mano kelias. Suteik malonę iš jo neišklysti, nuo Tavęs nenutolti.
Apd 13, 26–33; Ps 2, 6–11
Šeštadienis, gegužės 6
Jn 14, 7–14
Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. (Jn 14, 7)
Mūsų laikais žmonės mėgsta tikslias nuorodas ir instrukcijas. Kai sujungi kokį nors, tarkim, buitinį prietaisą, kaip nurodyta, yra beveik šimtaprocentinė tikimybė, kad jis veiks, juo tikrai bus galima naudotis. Ko gero, panašių nuorodų apaštalai laukė iš Jėzaus, prašydami parodyti jiems Tėvą (plg. Jn 14, 5). Jėzui beliko atsidūsėjus kantriai jiems kartoti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9). Metodai, proceso aprašymas papunkčiui – tinkami mokslinio tyrimo, bet ne Dievo pažinimo įrankiai. Geriausias būdas pažinti Dievą – Jėzus. Jei pažinome Sūnų, pažinsime ir Tėvą.
O kaip pažinti Jėzų? Kaip bet kurį draugą – leidžiant laiką kartu, kalbant ir klausantis. Įsiklausyti į kitą kasdienybės triukšme sunkoka. Norint išgirsti Jėzaus balsą, reikia išplėšti laiko tylai. Atsitraukti nuo nesibaigiančių reikalų ten, kur niekas tavęs neblaškytų. Atsitraukti ne tam, kad gautum instrukcijų, bet kad užmegztum glaudesnį santykį su Juo.
Nuo ko pradėti? Palik namie (ar kitame kambary) televizorių, mobilųjį telefoną, privalomų darbų sąrašą. Patogiai atsisėsk, kelis kartus giliai įkvėpk ir iškvėpk, nurimęs sutelk savo širdį į Jėzų ir Jo meilę. „Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9). Tada atsiversk savo Šventąjį Raštą ir paskaityk vieną ar kelias pastraipas. Klausykis, ką Viešpats nori tau pasakyti. Gal Jis tave prakalbins ramiai sėdintį prie lango. Jei įmanoma, nueik į Švč. Sakramento adoraciją.
Skaitant Bibliją, būnant priešais Eucharistinį Jėzų, gali kilti padrąsinančių, guodžiančių minčių, gali ateiti įkvėpimas taisytis, vaduotis iš ydų ar netobulumų. Viešpats gali papasakoti ką nors naujo ir netikėto apie save ar tiesiog švelniai palytėti tave savo meile. Pasižymėk, ką išgirdai, kad neužmirštum. Dėkok Jėzui, kad padeda tau geriau pažinti Jį, o sykiu ir Tėvą.
Dažniau ir artimiau bendraudamas su Jėzumi, netruksi su Juo ir susidraugauti. Draugai paprastai kviečiasi vieni kitus į namus, supažindina su savo tėvais. Jeigu Jėzus – tavo draugas, gali būti tikras, kad Jo Tėtis bus ir tavo Tėčiu. Drąsiai eik į Jo namus, kai Jėzus tave pakvies.
Jėzau, leisk man pamatyti Tave kituose, o Tavyje – Tėvą.
Apd 13, 44–52; Ps 98, 1–4
Sekmadienis, gegužės 7
Jn 14, 1–12
Mano Tėvo namuose daug buveinių. (Jn 14, 2)
Pradėję savarankišką gyvenimą, žmonės svajoja apie nuosavą būstą ir imasi šią svajonę įgyvendinti: taupo, kaupia lėšas, ima paskolą, samdo architektus, statybininkus. Kiti susikuria svajonių būstą savo išmone ir rankomis. Neryžtingieji arba nenorintys prisirišti prie konkrečios vietos būstą nuomoja...
Koks tavo svajonių būstas? Norėtum jį įsirengti pats ar lauksi, kol kiti tau įteiks jo raktus ir nuosavybės dokumentus? Kokį būstą norėtum turėti amžinybėje? Jėzus pažadėjo paruošti vietą visiems Jį mylintiems. Jėzus galvoje turėjo ne tokią vietą, kuri panaši į masinės unifikuotos statybos butus, bet veikiau atitinkančią kiekvieno poreikius ir įgyvendinančią net didžiausias svajones buveinę.
Dangų žmonės yra linkę įsivaizduoti kaip vietą, prie tokio supratimo derinasi ir Jėzus, sakydamas: „Einu jums vietos paruošti.“ Katalikų Bažnyčios katekizmas skelbia: „Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būvis“ (KBK, 1024). Jėzus pažįsta mus iki kaulų smegenų, žino, kas mus padaro laimingus, ir todėl galime būti tikri, kad Jo paruošta „vieta“ tobulai atitiks mūsų lūkesčius.
Ta „vieta“ yra daug daugiau nei puikiausia buveinė. Joje veidas veidan sutiksime patį Dievą. Kristus pažadėjo, jog Jis mus pasiims, kad būtume ten, kur ir Jis (plg. Jn 14, 3). Šis palaimingos bendrystės su Dievu ir visais Kristuje esančiaisiais slėpinys pranoksta bet kokį supratimą ir įsivaizdavimą, mes negalime rasti žodžių įvardyti tai buvimo Jame patirčiai, Dievo galybės ir grožio pojūčiui. Netekę žado Jame atrasime savo tikrąją savastį, savo tikrąjį vardą. Gyvenimas, šviesa, ramybė, vestuvių pokylis, Tėvo namai – visas gėris telpa viename žodyje – Dangus.
Viešpatie, dėkoju Tau už vietą, kurią man rengi amžinybėje.
Apd 6, 1–7; Ps 33, 1–2. 4–5. 18–19; 1 Pt 2, 4–9
Pirmadienis, gegužės 8
Jn 14, 21–26
Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. (Jn 14, 23)
Apaštalai tikriausiai nustebo, išgirdę šiuos Jėzaus žodžius. To meto žydai žinojo, kad Dievas yra arti; jie tikėjo, kad Jo artuma pripildė Jeruzalės šventyklą. Tačiau toks buvimas skiriasi nuo Viešpaties ketinimo gyventi su jais. Negi Dievas gali būti taip arti, kad gyventų ne tik su mumis, bet ir mumyse?
Taip, tai tapo įmanoma per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Ant kryžiaus Jėzus nugalėjo nuodėmę ir mirtį. Mes nepajėgėme nutiesti kelio Tėvui į savo širdis. Jį nutiesė Jėzus, apvalęs mus nuo visokios nuodėmės. Taip išsipildė amžinasis Viešpaties troškimas – apsigyventi mumyse.
Ką mums patiems reiškia Dievo buveinė mumyse? Kaip mes tą jaučiame? Žmogaus supratimu, namai – tai bendrystės vieta su tais, kuriuos mylime: kartu būname, dalijamės vienas kito džiaugsmais ir liūdesiais, turime tas pačias svajones ir panašius tikslus. Dievas nori, kad mes taip pat gyventume su Juo, džiaugdamiesi Jo bendryste. Jam rūpi visi mūsų džiaugsmai ir rūpesčiai, net menkiausios mūsų gyvenimo smulkmenos. Jis nori, kad dalytumės su Juo ne tik maldos laiku. Viešpats kviečia mus kurti Jo Karalystę, pasinaudojant mums duotais įgūdžiais ir talentais. Trumpai tariant, Jis nori būti su mumis!
Dievas ateina pas mus – tai Jo iniciatyva. Mūsų vaidmuo – atsiliepti į šį užmojį ir dalytis savo gyvenimu su Viešpačiu. Klausytis Jo žodžio, priimti Jo malonę – ir visą dieną Jo nepamiršti. Taip vis aiškiau jusime, kad Jis mūsų nepalieka, dalijasi su mumis tuo, ką turi brangiausio, – savo Kūnu ir Krauju. Vis labiau trokšime būti su Juo ten, kur Jis yra, daryti tai, ką daro Jis.
Jėzus žada, kad ne tik pasiliks su mumis Eucharistijoje kaip duona ir vynas, bet ir neilgai trukus atsiųs Globėją – Šventąją Dvasią, kuri „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Būtent Dvasia mus skatina išpažinti tikėjimą, kviečia į asmenišką santykį su Viešpačiu ir tyliai primena kuo dažniau kelti širdį į Dievą. Juk ne tik Viešpats nori gyventi mumyse, bet ir mes trokštame gyventi Jame.
Ateik, Prisikėlusysis Kristau, ir šiandien gyvenk manyje. Šventoji Dvasia, primink man, kad Jėzus yra tas, kuris mane labiausiai myli.
Apd 14, 5–18; Ps 115, 1–4. 15–16
Antradienis, gegužės 9
Jn 14, 27–31
Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. (Jn 14, 27)
Senovėje paveldėjimo teisę ir tėvo turto perėmimą reguliavo griežtos tradicijos. Pirmagimiai turėjo daugiau teisių negu likę vaikai, jie gaudavo dvigubą tėvo turto dalį (plg. Įst 21, 17). Pirminį įstatymą lydėjo daugybė poįstatyminių aktų (šiandienos terminais tariant), bet šeimose vis tiek kildavo kivirčų dėl turto ir kartais net kelios kartos tapdavo nesutaikomais priešais.
Jėzus, viengimis Dievo Sūnus, mums rodo visai kitokį pavyzdį. Jis nesilaiko savo lygybės su Tėvu ir nereikalauja Jam priklausančios dvigubos paveldo dalies, bet dosniai ja dalijasi su mumis visais. Jėzus duoda ir ima ne taip, kaip pasaulis. Jis kviečia mus tapti visateisiais ir lygiateisiais Tėvo malonės paveldo dalininkais. Jis prašo tik mūsų meilės ir nuoširdžių pastangų būti klusniems Jo valiai. Mainais žada buveinę Tėvo namuose, suteikia galią daryti dar didesnius darbus, negu darė Jis, ir užtikrina, kad mumyse gyvens Jo Dvasia (plg. Jn 14, 2. 12. 17).
Be šių dovanų, Jėzus savo sekėjams pažada svarbiausią palaiminimą – savo ramybę (plg. Jn 14, 27). Jėzaus ramybė – ypatinga: ji pranoksta pažinimą, išlieka širdyje net patiriant kančią, niekas negali jos atimti ar sukrėsti! Jos neišprašysi, nelaimėsi loterijoje, nenusipelnysi savo pastangomis, Jėzus ją laisvai dovanoja. Konfliktų kamuojamame pasaulyje nėra didesnės dovanos už Kristaus ramybę.
Jėzus ne tik duoda ramybę, bet ir parodo, kaip ją išlaikyti ne tik džiaugsmo valandą, bet ir vargui ištikus. Evangelijose nuolat matome Jį pasitraukiant į nuošalias vietas melstis. Jis ir mus kviečia daryti tą patį. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visai paprasta, bet ne visuomet tai būna lengva. Malda – tarsi lobių skrynia, iš kurios galime pasisemti neregėtų turtų, bet jeigu tą darome nereguliariai, tik retkarčiais, lobyno spyna užrūdija ir ją atrakinti darosi vis sunkiau.
Jėzaus ramybę gali patirti minutę kitą ilsėdamasis Tėvo glėbyje, žvelgdamas į lopšyje miegančio sūnaus ar vaikaitės veidą, net slaugydamas sunkiai sergantį artimąjį. Dievas žvelgia į tave ir gėrisi: „Esi mano mylimas vaikas, kuriuo aš džiaugiuosi.“
Jėzau, dėkoju Tau už Tavo ramybę, kuri lydi mane kasdienybės keliais.
Apd 14, 19–28; Ps 145, 10–13. 21
Trečiadienis, gegužės 10
Jn 15, 1–8
Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. (Jn 15, 4)
Evangelijoje pagal Joną ir Pirmajame Jono laiške žodis „pasilikti“ – gana dažnas, iš viso pavartotas 24 kartus. Žodynuose galima rasti daugiau negu penkiasdešimt jo sinonimų: nuo „užsibūti“ iki „išsilaikyti“ ir „ilsėtis“. Didysis lietuvių kalbos žodynas pateikia net keliolika „pasilikti“ reikšmių. Šioje Evangelijos ištraukoje „pasilikti“ reiškia du dalykus: toliau būti tos pačios būsenos, kurios esi; kas akimirką apsispręsti – nepasitraukti šalin, bet likti ten, kur esi.
Pasilikite manyje. Krikštu esame įskiepyti į Jėzaus gyvenimą (plg. Rom 11, 17), tad mums reikia tik pasilikti Jame, toliau laikytis Jo meilėje ir tą meilę išlaikyti savyje. Iš pirmo žvilgsnio – paprasta ir lengva, bet tikrovėje tai reikalauja pastangų.
Tai, kas paprasta ir genialu, lengva pamiršti. Štai čia ir praverčia antroji žodžio „pasilikti“ reikšmė. Užmaršumas verčia mus kasdien apsispręsti dėl Jėzaus, už Jėzų – ir kas akimirką vienytis su Juo. Kaip šakelė visus gyvybės syvus gauna iš vynmedžio (plg. Jn 15, 4–5), taip mus maitina ir palaiko Jėzaus malonė, padedanti pasilikti prie Jo ir su Juo. Atsiskyrę nuo Jo nieko gero nenuveiksime: nei nuodėmei nepasipriešinsime, nei Jo pagalbos neprisišauksime bėdos ištikti. Laimė, kad Jėzus žada padėti net tada, kai mums situacija atrodo beviltiška.
Pasiliekame Jėzuje ne tiek savo pastangomis, kiek dėl Jo noro pasilikti mumyse. Ištikimoji Jo meilė pririša Jėzų prie mūsų net tada, kai mes tokio ryšio su Juo nejaučiame. Kiekvieną kartą, kai apsisprendi likti arti Jo, Jis jau yra čia ir sveikinasi su tavimi. Kai tyčia ar netyčia pasitrauki nuo Jo ir nori sugrįžti, lengviau žengti šį žingsnį, nes Jėzus niekur nepasitraukė.
Nuolatiniai gyvenimo ir meilės mainai, kai Jėzus pasilieka mumyse ir mes Jame, nuramina mūsų širdis. Tas ypač justi per maldos laiką – širdis prisipildo ramybės. Patiriame šiuos mainus, išlaikydami ištikimybę santuokoje ir draugystėse. Malonė paskatina mus atgailauti, atsiprašyti ir susitaikyti su tais, kuriuos įskaudinome. Jėzus įlieja mums savo meilės, kuri sustiprina mus tarnaujant. Pasilikdami Jame duosime gausių vaisių.
Viešpatie Jėzau, dėkoju Tau, kad pasilieki manyje, o aš galiu pasilikti Tavyje.
Apd 15, 1–6; Ps 122, 1–5