Meditacijos
Antradienis, rugsėjo 1
Lk 4, 31–37
Jis nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną šabą mokė žmones. (Lk 4, 31)
Vėl nuskambėjo mokyklos varpelis, sukvietęs į klases pradinukus ir gimnazistus. Kai kurie mokyklą prisimena su ilgesiu, kiti – abejingai ar su kartėliu. Prieš akis iškyla mėgstamiausio ar nemylimiausio mokytojo veidas. Vieni įkvepia, užnorina mokytis, kiti – nuslopina žingeidumą. Kokių mokytojų tavo gyvenime buvo daugiau?
Kafarnaumo sinagogoje ne sykį skambėjo Jėzaus mokymo žodžiai. Šiame mieste Jis apsistojo ir čionai dažnai sugrįždavo po varginančių kelionių. Jėzaus mokymas buvo ne vien žodžiai: Jis gydė visokias ligas, išvarinėjo demonus, atleisdavo nuodėmes... Jėzus mokė taip įtikinamai, kad žmonės „stebėjosi“ Jo mokslu, nes Jis dvelkė galybe (plg. Lk 4, 32). Prisiminkime, kad Jėzus parėjo į Kafarnaumą iš Nazareto, mat ten kaimynai neparodė Jam svetingumo ir net kėsinosi Jį nužudyti (plg. Lk 4, 16–30). Koks kontrastas tarp atvirų ir uždarų širdžių!
Jėzaus mokymas neskirtas tik tuomet gyvenusiems žmonėms. Jis svarbus ir šiais laikais. „Visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas: Jo tylėjimas, stebuklai, darbai, maldos, Jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams <...> įvykdo Apreiškimą“ (Popiežius Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae, 9). Jėzus gyvas ir per savo žodį, surašytą Šventajame Rašte, per Bažnyčią ir ištikimųjų savo sekėjų pavyzdį toliau skelbia, kad Dievo Karalystė yra arti. Turime Mokytoją, kuris mumis rūpinasi, kuris mus myli, gelbsti ir, atleidęs nuodėmes, veda į amžinąjį gyvenimą.
Jėzus trokšta, kad atvira širdimi klausytum Jo mokymo, kaip ir Kafarnaumo gyventojai. Taigi atsiversk Bibliją ir apmąstyk Jo žodžius. Atidžiai klausykis Šventojo Rašto skaitinių per Mišias. Įsivaizduok, kaip Jis šiandien gyvena ir veikia. Apmąstydamas Jo žodį geriau Jį pažinsi, labiau pamilsi ir artimiau Juo seksi. Jėzus yra geresnis už patį geriausią mokytoją!
Viešpatie, padėk man atverti širdį Tavo mokymui! Džiugiai skelbiu, kad Tu – ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais (plg. Ps 145, 13)!
1 Kor 2, 10–16; Ps 145, 8–14
Trečiadienis, rugsėjo 2
Lk 4, 38–44
Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti. (Lk 4, 39)
Stebuklingai atsigavęs po karštinės tikriausiai dar kelias dienas pagulinėtum saugodamasis atkristi, iš karto nepultum prie namų ruošos darbų. Retas kuris pakilęs iš ligos patalo pajunta jėgų antplūdį. Jėzaus išgydyta Simono uošvė iš karto atsikėlė ir rūpinosi kuo svetingiausiai priimti svečius (plg. Lk 4, 39).
Jos elgesys mums perduoda svarbią žinią. Dievas gydo, nes mus myli. Tačiau šis išgydymas nėra savitikslis: tai dovana, kuri mus kreipia į dar didesnį tikslą, veda nauju meilingos tarnystės keliu. Suvokiame, kad neužtenka miglotai padėkoti Dievui (ar gydytojui) ir... grįžti prie senojo gyvenimo būdo, ydingų įpročių. Dievo malonė, kurią Jis išliejo mums, reikalauja, kad į ją atsilieptume. Jo meilė gimdo meilę mumyse, ir mes džiaugiamės darbuodamiesi kartu su mūsų Viešpačiu.
Jėzus išgydė Simono uošvę, kad ji galėtų liudyti meilę nuolankia, dėkinga tarnyste, kokios Dievas tikisi iš mūsų visų. Veikiausiai toji moteris ir prieš susirgdama tarnavo namuose, tad kai pagijo, pirmiausia ši galimybė pasitarnauti atėjo į galvą. Išgydyta ji dosniai atsiliepė Jėzui. Taip pašlovino Dievą ir atskleidė Jo galią aplinkiniams.
Kaip į Dievo malonę reaguoji tu? Galbūt Dievas tave pagydė, išvadavo iš sunkios ligos? Jei taip, šlovink Dievą! Gal Viešpats per išpažintį su šaknimis iš tavęs išrovė įsisenėjusią nuodėmę ar suturėjo nuo beišsprūstančio aštraus žodžio. Įvairiausi išgydymai yra Dievo malonės stebuklai, suteikiantys progą tapti nuolankiais liudytojais savo aplinkoje.
Netikėtas išgijimas – šiandien veikiančios Dievo galios apraiška. Naujai atrasta laisvė nuo kokios nors nuodėmės – ženklas tavo šeimai, kad Dievas gali perkeisti ir jos gyvenimą. Per tavo ramybę ir santūrumą kiti žmonės pamatys Jėzaus meilę. Nesvarbu, kaip Viešpats išliejo tau savo malonę, prašyk Jo, kad padėtų į ją atsiliepti ir su naujomis jėgomis žengti meilingos tarnystės ir liudijimo keliu.
Viešpatie, tikiu, kad Tu veiki mano gyvenime turėdamas tikslą. Kaip galiu į jį atsiliepti? Kaip galiu Tau tarnauti šiandien?
1 Kor 3, 1–9; Ps 33, 12–15. 20–21
Ketvirtadienis, rugsėjo 3
Lk 5, 1–11
Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui. (Lk 5, 4)
Petras visą naktį žvejojo, bet nieko nesugavo. Todėl, kai Jėzus jam liepė dar kartą irtis į gilumą, šis užgrūdintas žvejys tikriausiai nedėjo didelių vilčių, kad iš to išeis kas nors gera (plg. Lk 5, 4), bet vis dėlto pakluso Mokytojui, nors šis, ko gero, nieko neišmanė apie žvejybą: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“ (Lk 5, 5). Sugautas laimikis buvo toks gausus, kad Petras puolė ant kelių prieš Viešpatį. Paklusęs Jėzui ir pasitikėjęs Jo kvietimu, Petras gavo malonę išpažinti Jėzų savo Viešpačiu.
Ar žinai, kad Jėzus mus visus kviečia irtis į gilumą? Per maldą Jėzus kviečia mus į asmeninį santykį su Juo. Galbūt kartais jaučiamės kaip Petras, pasiskundęs Viešpačiui: „Mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome“ (Lk 5, 5). Galbūt stengiamės kalbėtis su Dievu, bet nejaučiame Jo artumo ar negirdime, kad Jis mums kalba. Vis prašome Jo išgydyti sudėtingus santykius ar mylimą žmogų, vis dėlto nieko neįvyksta. Tokiose situacijose kyla pagunda praleisti maldos laiką arba visai nustoti melstis. Sunku vis iš naujo nuleisti tinklus, kai ištraukiame juos tuščius!
Jei taip nutinka ir tau, nenuleisk rankų, nepasiduok! Galbūt Jėzus prašo, kad skirtum daugiau laiko pabūti su Juo adoracijoje arba ragina sąmoningiau skaityti Šventąjį Raštą ir gilintis į jį. Galbūt kviečia tave dalyvauti šv. Mišiose šiokiadieniais arba vykti į savaitgalio rekolekcijas.
Kad ir ką darytum, tikėk, kad Jėzus tau yra paruošęs malonę. Jis nori tave sustiprinti, kad galėtum Jam atsiliepti kaip Petras – paklusdamas ir pasitikėdamas. Net jei šiuo metu išgyveni dvasinės sausros laikotarpį, vis tiek glauskis prie Viešpaties. Laikui bėgant tu vis geriau pažinsi Jėzų ne tik kaip savo Gelbėtoją, bet ir kaip patį tikriausią draugą bei ištikimą bičiulį. Tu atrasi Viešpatį, kuris trokšta būti su tavimi, nori, kad ir tu būtum su Juo, kad ir kaip Jis atsilieptų į tavo maldas.
Stenkis kasdien rasti laiko „nusiirti į gilumą“, o savo širdį ir protą kelti į Viešpatį. Malda tikriausiai kiekvieną sykį bus kitokia, „laimikis“ skirtingas, bet pasitikėk, kad Jėzus džiaugiasi tavo pastangomis geriau Jį pažinti ir artimiau Juo sekti.
Viešpatie, padėk man nusileisti į savo širdies gelmę ir ją atverti Tau.
1 Kor 3, 18–23; Ps 24, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 4
1 Kor 4, 1–5
Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais. (1 Kor 4, 1)
Dar visai neseniai šeimos didžiuodavosi ypatingoms progoms skirtais servizais – kaulinio porceliano indais, sidabriniais stalo įrankiais. Jie būdavo tausojami šventėms ar šeimos susibūrimams. Kasdien tenkindavosi kur kas paprastesniais indais. Toks atsargumas yra suprantamas – „iš tvarkytojų belieka reikalauti, kad būtų patikimi“ (1 Kor 4, 2). Trapus porcelianas – brangi dovana, vertingas ir saugotinas turtas.
Tačiau pagalvok, kas būtų nutikę, jei apaštalas Paulius būtų taip tausojęs Dievo slėpinius, nors jie nepalyginamai vertingesni už brangiausius stalo indus. Įsivaizduok, kiek miestų ir miestelių niekada nebūtų išgirdę Evangelijos! Nors Paulius brangino Evangeliją ir nebuvo linkęs „barstyti perlų kiaulėms“ (Mt 7, 6), jis taip pat žinojo, kad būti Dievo slėpinių tvarkytoju – tai ne tik saugoti žemėje užkastas Evangelijos tiesas (plg. Mt 25, 18), bet ir jomis su visais dalytis.
Paulius žinojo svarbiausią dalyką: Šventoji Dvasia tokia stipri, kad per Paulių gali pripildyti dieviškosios malonės tų žmonių, kuriems jis kalbės, širdis. Jo kalba ir skelbimas „buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas“ (1 Kor 2, 4).
Nors pasakymas „Dievo slėpinių tvarkytojas“ pirmiausia taikomas vyskupams ir kunigams, tokie tvarkytojai esame ir mes visi, pašaukti dalytis Evangelijos lobiu su aplinkiniais žmonėmis. Ar kada nors jauteisi pernelyg nedrąsus dalydamasis savo tikėjimu? Gal abejoji, ar esi pakankamai geras, kad Viešpats kalbėtų per tave? O gal neramu, kad gali suklysti bandydamas pasakoti apie Dievo veikimą tavo gyvenime?
Baimė „sudaužyti lėkštę“ tegu nesunaikina tavo noro „gražiai padengti stalą“. Galbūt ne viską padarysi visiškai teisingai. Nieko baisaus, nes nė vienas nėra tobulas. Dievas patikėjo mums didingą ir be galo brangų lobį, Jis trokšta, kad juo dalytumės. „Šį malonės lobį mes nešiojamės moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7); indas gali suskilti, įtrūkti, tačiau Dievo malonė neištekės iki paskutinio lašo – Viešpats laiduoja, kad ji neišsenkanti, tad pasitikėk Juo!
Viešpatie, dėkoju Tau, kad patikėjai man savo Evangelijos lobius!
Ps 37, 3–6. 27–28. 39–40; Lk 5, 33–39
Šeštadienis, rugsėjo 5
1 Kor 4, 6–15
Ką gi turi, ko nebūtum gavęs? (1 Kor 4, 7)
Kaip atrodo šventumas? Ar esti konkretus šventumo modelis, kurio turėtume laikytis?
Apaštalas Paulius kritikuoja korintiečius, nes jie įsipainiojo į savo mąstysenos pinkles. Jie klydo, manydami, jog patys pasirinks, kuriuo apaštalu seks, remdamiesi savo asmeniniu palankumu ar priešiškumu. Jie elgėsi taip, lyg būtų pasiekę aukščiausią šventumo lygį, užkopę į pačią šventumo viršūnę ir taip užsitarnavę visas savo dovanas ir palaiminimus, o ne gavę juos veltui iš Viešpaties (plg. 1 Kor 4, 7). Taigi korintiečiai pasikliovė savo pačių išmintimi ir išsiskaidė į grupuotes pagal tai, kokiu vadovu sekė.
Tačiau Paulius ragina juos atsisakyti šių prielaidų ir grįžti į tikrąjį šventumo kelią: tokio šventumo, kuris yra grindžiamas ne statusu, vieta visuomenėje ar lyginimusi su kitais, o meile Dievui ir žmonėms. Paulius rodo jiems pavyzdžiu apaštalus, kurių gyvenimas buvo nuolankus ir pasiaukojamas, o ne kupinas savigyros ir puikybės. Šventumas, anot Pauliaus, turėtų padaryti tarpusavio santykius nuolankesnius; būdami šventi korintiečiai neturėtų manyti, kad gali vertinti kitų šventumą!
Pauliaus žodžiai šiandien skamba ypač galingai. Mes gyvename itin stipriai susiskaldžiusiame pasaulyje, kuriame žmonių vertė matuojama jų pasiekimais, ir tarpusavio santykiams apibūdinti pasitelkiame fizikos terminą „poliarizacija“. O šventumas, į kurį Dievas mus kviečia, visiškai nepasikeitė: tai yra dovanojimosi šventumas, dalijimosi Dievo mums laisvai suteiktomis dovanomis šventumas. Tai šventumas, kai visi gerbiami vienodai, nepriklausomai nuo socialinės padėties, ir visi suvienijami Kristuje. Tai nuolankumo ir aukos šventumas.
Jėzus džiaugiasi, kai mes dėkingai priimame Jo duotas dovanas ir naudojame jas tarnaudami vieni kitiems. Jam labai patinka, kai mes dovanojame save artimui, nešykštime savųjų talentų kitiems. Būtent toks ir yra tikrasis šventumas – Jėzaus, visų apaštalų ir šventųjų šventumas.
Jėzau, mokyk dėkinga širdimi dalytis Tavo dovanomis su kitais ir priimti tai, kuo kiti su manimi dalysis.
Ps 145, 17–21; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 6
Ps 95, 1–2. 6–9
O, kad išgirstumėte šiandien, ką jis byloja: „Nebūkite kietaširdžiai...“ (Ps 95, 7–8)
Ar esi bandęs nužiesti puodą iš molio? Kai molis išdžiūsta, su juo dirbti tampa beveik neįmanoma. Jeigu leisi moliui sukietėti, negalėsi pakeisti jo formos. Kaip puodžiui reikia minkšto, paslankaus molio, taip ir mūsų Viešpačiui reikia švelnių širdžių, iš kurių Jis galėtų žiesti savo malonės ir galios indus.
„Ateikime jo pagarbinti ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją“ (Ps 95, 6), – kviečia psalmininkas. Savo žodžiu Jis žiedžia tautą kaip savo Dvasios buveinę. Kalba per pranašus ir per pranašą Ezekielį – „tautos sargybinį“ (Ez 33, 7). Jis mus ugdo per Bažnyčią ir per mūsų brolius bei seseris Kristuje. Žiedžia mus tyliu savo Dvasios balsu, švelniai įsigeriančiu į mūsų širdis. Štai kodėl svarbu „neužkietinti savo širdžių“ (Ps 95, 8)!
Mūsų širdis labiausiai užkietina nuodėmė. Jos veikiami tampame ne tokie paslankūs ir nesileidžiame Dievo žiedžiami, formuojami ir ugdomi. Manomės patys žinantys, kuo galime tapti. Todėl Jis davė mums Šventąją Dvasią, kad Ji parodytų, kaip klystame dėl nuodėmės, kad išvaduotų mus iš savimanos, ir mes sugrįžtume pas Jį (plg. Jn 16, 8). Šventoji Dvasia suminkština mūsų širdis ir pripildo mus vilties, kad galime pasikeisti.
Atvira Dvasiai širdis yra nuolanki ir nori patikti Dievui, tapti Jo įrankiu pasaulyje. Minkšta širdis suvokia griaunamąją nuodėmės galią ir trokšta būti išlaisvinta per atgailą. Ji yra rami, nes pasitiki, kad Dievas jos niekada neįskaudins ir nepaliks.
Įsivaizduok, kad esi molio gabalas mylinčio Dievo rankose. Įsivaizduok, kaip Jis tave minko, nepraleidžia nė vieno kieto gumulo. Pasiduok, nesipriešink ir leiskis minkomas. Tu – ir visi aplinkui – nustebs pamatę, ką Dievas gali padaryti tavyje.
Viešpatie Jėzau, ugdyk mane pagal savo širdį.
Ez 33, 7–9. 14–16; Rom 13, 8–10; Mt 18, 15–20
Pirmadienis, rugsėjo 7
Lk 6, 6–11
Aš klausiu jus: ar per šabą leistina gera daryti ar bloga? (Lk 6, 9)
Norėdami geriau suprasti šiandienos Evangeliją, neišleiskime iš akių, koks buvo svarbus šabas I amžiaus žydams. Atminti ir švęsti šabą jiems buvo įsakęs Viešpats, dar būnant tyruose (plg. Iš 20, 8). Šabo laikymasis – Dievo tautos išskirtinumo požymis. Šabas buvo toks svarbus, kad Rašto aiškintojai amžių tėkmėje nesitenkino glausta Dekalogo formuluote, bet papildė tradiciją naujais draudimais ir išsamiais nurodymais, kaip privalu jį švęsti.
Kai Jėzus šabo dieną moko sinagogoje, Rašto aiškintojai ir fariziejai stebi, ar Jis gydys žmones, kad rastų kuo Jį apkaltinti (plg. Lk 6, 7). Ten kaip tik buvo vienas vyras su padžiūvusia ranka. Viešpats, perpratęs jų mintis, iškart nusitaiko į Įstatymo, kurį jie tvirtina ginantys, esmę. Jis klausia: „Ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ (Lk 6, 9). Atsakymas visiškai aiškus, tiesiog akivaizdus, ir Jėzus daro „gera“ – išgydo tą žmogų.
Stebuklas, padarytas visų susirinkusiųjų akivaizdoje, baisiai įsiutino Rašto aiškintojus bei fariziejus, ir jie tarėsi, ką padaryti Jėzui (plg. Lk 6, 11). Kokia ironija! Kol anie rezga sąmokslą prieš Jėzų – šabo dieną ir net sinagogoje, – Jis išgydymo stebuklu sugrąžina žmogui gyvenimą ir sveikatą. Šabo poilsis, į kurį Dievas nori, kad Jo tauta įžengtų, skirtas daryti gera, mylėti Viešpatį ir savo artimą.
O kaip mes darome gera šabo dieną ar sekmadienį? Žinoma, einame į Mišias. Galbūt skiriame daugiau laiko maldai ar adoracijai. Galbūt atrandame laiko pastudijuoti Šventąjį Raštą ar paskaityti dvasinę knygą. Tačiau sutelkę dėmesį tik į nusistovėjusias praktikas, galime pražiūrėti nenumatytas progas daryti gera. Prašyk Viešpaties, kad Jis padėtų pastebėti bėdas čia ir dabar: netikėtai sugedo kaimyno automobilis – pavežk į parduotuvę apsipirkti, giminaitis gyvena vienas – aplankyk ar paskambink, kad nesijaustų vienišas. Visokiausių galimybių ir įvairiausių progų yra begalė. Ir ne tik sekmadienį... Gėriui nėra netinkamo laiko!
Viešpatie Jėzau, padėk man įžengti į šabo poilsį ir pašlovinti Tave gerais darbais artimui.
1 Kor 5, 1–8; Ps 5, 5–7. 12
Antradienis, rugsėjo 8
ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS (ŠILINĖ)
Mt 1, 1–16. 18–23
Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis. (Mt 1, 23)
Žavi ir stulbinanti Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmė. Kasmet minėdami jos gimtadienį žemei mes ne tik pagerbiame Dievo Motiną, bet ir pabrėžiame, koks artimas mums yra jos Sūnus Jėzus. Jėzui nereikėjo motinos, kad ateitų pas mus kaip žmogus. Tačiau Jis panoro tapti žmogumi, panašiu į mus viskuo, išskyrus nuodėmę. Viskuo – taigi ir pradėjimu, ir gimimu iš žemiškosios motinos, kuri pati gimė ir gyveno kaip paprastas žmogus.
Jėzus gimė ir augo įvairiapusių santykių tinkle, kuris padėjo suformuoti Jo žmogiškąją prigimtį. Jis turėjo tėvus, senelius, turėjo tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, sūnėnų ir dukterėčių. To meto visuomenėje pusbroliai ir pusseserės buvo vadinami broliais ir seserimis (plg. Mk 6, 3). Jėzus turėjo fizinių giminės bruožų ir tikriausiai perėmė jų elgesio ypatumus bei kalbėseną. Šventoji Šeima paisė įprastų gyvenimo ciklų: šventė gimimus ir gimtadienius, vestuves ir laidotuves, didelius šeimos susibūrimus ir mėgavosi namų ramybe.
Laiškas žydams sako, kad Jėzus „nesigėdija“ mūsų vadinti savo broliais ir seserimis – ir tai labai asmeniška (plg. Žyd 2, 11). Jėzus, būdamas Marijos šeimos narys, iš savo patirties žino, kaip nuostabu – o kartais sunku – yra šitaip priklausyti kitiems.
Marijos Sūnus Jėzus – „Emanuelis, o tai reiškia Dievas su mumis“ (Mt 1, 23) – šiandien švenčia savo Mamos gimtadienį danguje. Mes džiaugiamės, kad Jis bus su mumis kiekviename mūsų žemiškosios kelionės tarpsnyje, kaip buvo su Marija bei visa jos šeima.
Šiandien maldoje dėkokime Marijai už švelnumo ir šventumo pavyzdį kiekvienai žemiškajai motinai. Dėkokime jai už širdies dosnumą: Marija ne tik užaugino Dievo Sūnų, bet ir tapo visų Jo įvaikių motina!
Švenčiausioji Mergele Marija, dėkoju Tau, kad nepailstamai užtari mus – savo vaikus! Drauge su Tavimi giedu Viešpačiui: „Jis man buvo geras!“ (Ps 13, 6).
Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30
Trečiadienis, rugsėjo 9
Lk 6, 20–26
Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. (Lk 6, 25)
Ar prisimeni Jėzaus palyginimą apie turtuolį ir Lozorių (plg. Lk 16, 19–31)? Tai pasakojimas apie turtuolį, nekreipusį dėmesio į votimis aptekusį elgetą Lozorių, kuris gulėdavo prie jo rūmų vartų trokšdamas numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo. Atėjus metui palikti šį pasaulį, Lozorius buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį, o turtuolis atsidūrė pragaro kančiose (plg. Lk 16, 22–23).
Šis palyginimas – taikli Jėzaus žodžių, išdėstytų šiandienos Evangelijoje, iliustracija. Jėzus laimina vargšus, alkanuosius, sielvartaujančius ir atstumtuosius, o tiems, kurie yra turtingi, sotūs, mėgaujasi gyvenimu ir kuriuos visi giria, skelbia vargo ištarmę. Šie palaiminimai ir perspėjimai byloja, kad žmogaus gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis: vieniems tai gali nutikti dar žemėje, kitiems, kaip Lozoriui ir turtuoliui, – amžinybėje.
Palyginimu Jėzus paaiškina šių likimo posūkių priežastį. Tie, kas patiria Jėzaus minėtą „vargą“, kenčia ne todėl, kad yra turtingi, o todėl, kad nenoriai ir per mažai dalijosi savo turtais su tais, kurie kentė nepriteklių. Jėzus nesmerkia nei turto, nei turtingųjų. Jis yra laimingas, jei sunkus žmogaus darbas ir atsakingas savo išteklių tvarkymas duoda vaisių. Jis smerkia tik tuos, kurie turi priemonių bei išteklių padėti kitiems, tačiau to nedaro.
Jėzus nori, kad visi Jo vaikai būtų apipilti palaiminimais. Jis nori, kad alkanieji būtų pasotinti ir kūno, ir dvasios maistu. Jis trokšta, kad sotieji ir toliau klestėtų, ir turėtų savo širdyje tiek gailestingumo varguoliams, kiek turi Jis.
Kai pirmiausia ieškosime Jėzaus, Jo meilės, mūsų prioritetai pasikeis. Nebūsime laimingi, patenkinę vien savo pačių poreikius. Žvelgdami į Jėzų, labiau atsiversime skurstantiems ir norėsime jiems padėti. Pamatysime, kad gyvenimas, sutelktas tik į save, iš tiesų yra tuščias. Jame ir slypi tikrasis vargas.
Jėzus tegyvena tavyje, o tu gyvenk Jame. Tada tapsime Jo įrankiais, o Jis mums padės atsiliepti į aplinkinių poreikius.
Viešpatie, mokyk mane būti dosnų: tarnauti, kaip Tu tarnavai, ir neprašyti jokio kito atlyginimo, išskyrus žinojimą, kad vykdau Tavo valią!
1 Kor 7, 25–31; Ps 45, 11–12. 14–17
Ketvirtadienis, rugsėjo 10
Lk 6, 27–38
Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. (Lk 6, 27)
Sąžiningai pripažinkime – tai vienas iš sunkiausių įsakymų, kuriuos Jėzus mums davė. Pasvarstę suprantame, kad daugelis gyvenimo šiame pasaulyje aspektų yra grindžiami idėja būtinai triumfuoti prieš savo priešus, išsiveržti pirmyn konkurencinėje kovoje. Tai aiškiausiai matoma versle ir kariniuose konfliktuose, tačiau noras pirmauti bet kokia kaina gali pasireikšti darbovietėse, kaimynystėje ar net šeimose. Užtenka pažvelgti į savo širdį: jei patiri, kad kas nors tavęs tariamai nekenčia, iškart reaguoji, ir daug dažniau norisi atsiliepti tuo pačiu. Jei kas nors blogai elgiasi su tavimi, nieko stebėtino, kad norisi trenkti atgal, o ne kitą skruostą atsukti.
Tačiau Jėzus mums liepia mylėti savo priešus – elgtis priešingai, negu parašyta pirmiau. Kaip įmanoma tai įgyvendinti? Įsižiūrint į Jį. Patyręs priešiškumą, abejingumą ir neapykantą, Jėzus atsiliepia meile. Kentėdamas patyčias ir kankintojų žiaurybes, Jis meldė: „Tėve, atleisk jiems“ (Lk 23, 34).
Jėzus ragina mus su visais elgtis meiliai, nepaisant to, kaip jie su mumis elgiasi. Jis nori, kad mūsų meilė sujaudintų juos iki širdies gelmių ir jie imtų ieškoti To, kurio meilę pamatė mumyse.
Jėzaus įsakymas yra sunkus, ir Jis gerai tą žino. Todėl Jis visada lieka su tavimi, siūlo savo malonę ir pagalbą. Ir būtent todėl Jis yra pasiruošęs tau atleisti, kai susimauni.
Prisimink, kad kiekvieną kartą, kai pasirenki meilę neapykantos ar pasipriešinimo akivaizdoje, tu įsitrauki į Jėzaus misiją ir sykiu kuri Jo Karalystę. Kiekvieną kartą, kai dėl Jo malonės pastumi šalin savo egoizmą, padarai vietos Jo džiaugsmui ir ramybei. Ir kaskart, kai atmeti klaidingą „akis už akį“ išmintį, atsiveri tikrajai Šventosios Dvasios išminčiai ir Jos vadovavimui.
Kiek įmanydami stenkimės mylėti savo priešus. Apsispręskime „daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia“ (Lk 6, 27). Liaukimės teisti ir smerkti kitus, verčiau parodykime gailestingumą (plg. Lk 6, 37). Geras žodis gali pakeisti žmogaus gyvenimą – tavo ir mano!
Jėzau, aš esu silpnas, o Tu – galingas. Tu gali išmokyti mane mylėti Tave ir artimą.
1 Kor 8, 1–7. 11–13; Ps 139, 1–3. 13–14. 23–24
